Irena (g. 1947). Užaugo netoli Vilniaus tuometiniame Karoliniškių kaimelyje (netoli Karolinos dvaro), pradinę mokyklą lankė tuometiniame Pilaitės kaime. Pagrindinę mokyklą – Vilniaus mieste. Tėvai turėjo savą ūkį, taip pat dirbo fermoje. Ištekėjusi įsikūrė Bukčiuose, dirbo gamykloje dažytoja. 1971 šeima persikėlė į Lazdynus. Tautybė – lenkė. (Interviu darytas J. Jonutytės lietuvių kalba. Transkribavo J. Jonutytė ir R. Racėnaitė).
Karoliniškių kaime mes gyvenom. Mes tryse [trys šeimos], mano tėvai, ir gyveno kaimynė Alberta su šeima. Aš ten užaugau, tėvams reikėjo padėt, ferma buvo šalia. Prie bokšto [televizijos bokšto Karoliniškėse] čia, kur yra tokia kavinė, tai ten buvo anksčiau ferma. Čia nieko nebuvo, jokio namo nebuvo. Laukai buvo, visi pasėti, ir viskas. Mes čia vietiniai. Mes niekur [nesikraustėm], čia gimėm, ir čia viskas [buvo]. Aš mažytė buvau ir tėvams reikėjo padėti. Ir daržas, ir mokykla, ir ferma. Visur reikia suspėti. Ir šeima buvo 5 vaikai. Reikėjo ir vaikus prižiūrėti, viską daryti.
Jūs buvot vyriausia?
Ne, du broliai yra vyresni, aš trečia. Dar sesuo yra, Šeškinėj gyvena. Vieno brolio nebeturiu, jau miręs. Du kiti broliai – kurčiokai [kurti]. Nu ir pas mane sūnus dar yra kurčiokas. Boleslovas. Kurčiokas, tai va. Sūnus ir Teresė [dukra] jau čia gimė. Nu aš [iš pradžių] išsinuomojau butą, nes su tėvais buvo sunku gyventi. Ten Bukčiuose [išsinuomojau]. Bukčiai kur – žinot? Nu tai tokiam name išsinuomojom butą, gyvenom. Buvo [ten] gamykla, aš dirbau dažytoja. Ten kanistrus tokius benzinui darė. Kanistrai tokie, žinot, dvidešimtlitriniai. Tai ten aš dirbau dažytoja.
Čia jau po to, kai jūs ištekėjot?
Taip, kai ištekėjau. Tokiam kaip pusė šito kambarėlio gyvenom [apie 8 kv. m.]. Nu taip, gyvent reikėjo, tais laikais mažai buvo vietos. Namas toks paprastas, medinis. Turėjom gyvulių, turėjom karves, kiaules, vištas, viską reikėjo prižiūrėti. […]
O ten, kur su tėvais gyvenot, ten didelis kaimas buvo?
Ne kaimas, ten Karoliniškės, Vilniaus rajonas vadinosi, bet vis tiek Karoliniškės. Kol nepradėjo Lazdynų statyti. Tada namą mūsų nuėmė. Ir mums davė čia butą. Broliai gyvena ten toliau [tame pačiame name], 60 bute, o man papuolė 16. Broliai penktam aukšte, aš pirmam. Dar, žinokit, [iš pradžių] buvo čia kažkokia nepažįstama [moteris], užlipusi gyveno [apsigyveno savavališkai], dar teismas buvo. Kol neišvarėm jos. Su vaiku buvo atvažiavusi. Anksčiau taip galėjo būti – užlipo ir gyvena, išvarys tai išvarys, o ne, tai gyvena. O po to teismas. O tada skudurus visus [surinko], ir vaiko irgi, ir viskas, – ir laukan.
Tai daug čia pažįstamų žmonių buvo, kai atsikraustėt?
Ne, ne, nieko. Nei jokių draugų, nei nieko.
O tuos gyvulius, tą žemę ar tiesiog atėmė, ar kompensavo kažkaip?
Nu, čia tai buvo, kaip čia rusiškai sakyti, [ta žemė ir ferma] buvo savchozo „Neris“. Ten apačioj šiltnamiai dar buvo. Ir va čia dar buvo šiltnamiai, kur prie ligoninės [prie dabartinės Lazdynų ligoninės], žinot? Tai ten irgi buvo šiltnamiai. Tai mama fermoj dirbo. Ir po to dar ir agurkai, irgi čia, Karoliniškėse, ten netoli bokšto [šiltnamiuose buvo auginami]. Ir mes padėjom jai, dirbom. Maži tai mes bėgiojom: ir prie karvės, ir prie telyčios, ir fermoj reikėjo padėti.
Tai tie gyvuliai buvo valdiški?
Taip, taip. Čia ne mūsų, valdiški. Mes tai karvę turėjom tik, kiaulę turėjom, vištas turėjom. Mes savo turėjom. Turėjom daržus, viską sodinom. Kai Karolinišky gyvenom, tai viską turėjom. Dabar kai pagalvoju, tai aš irgi galėčiau [gyvulių turėti]. Ale jau ne laikas, jau ne tas amžius. Jau ir sveikatos ne tokios.
[…]
Bet vis tiek jūs norit prie žemės?
Taip taip taip… Aš pasakysiu – sveĩka ir basai vaikščiot. […]
Ką jūs dirbot?
Visur dirbau. Aš dažytoja dirbau Bukčiuose, paskui „Velgoj“, kur darė dulkių siurblius, visur aš dirbau. Po to [„Velgos“] gamyklos nebuvo jau, uždarė. Tada nuėjau į kavinę dirbti. Kavinėj dirbau indų plovėja.
O čia kur nors netoli, ar į miesto centrą važinėdavot?
Į centrą važinėjau. Čia prie mūsų dar nebuvo [kavinių]. […] Kur žmonės priėmė, ten ėjau [dirbti].
Dabar dažnai nuvažiuojat į centrą?
Ne, labai retai. Aš čia vietoj būnu. Pas mus – Karoliniškės, turgus…
O nuo tos vietos, kur su tėvais gyvenot, ar toli buvo mokykla?
[Vidurinė] mokykla buvo prie Rapolo bažnyčios. Ten kur univermagas buvo pirmas atidarytas, kur Žaliasis tiltas.
O kaip jūs važiuodavot į mokyklą?
Autobusu iki Viršuliškių, po to autobusu iki Žvėryno, ir po to dar kitu autobusu. Taip buvo. O jaunystėj, kai dar netekėjusi buvau, tai mama karves pamelždavo ir reikėjo [man] pieną nuvežt klientam. Pripila stiklainį, į mokyklą einant palieki, o iš mokyklos einant paimi tą [stiklainį] ir grįžtant apsiperki – duonos, ko dar reikia, ką mama pasakydavo. Nes tėvai neturėjo laiko, fermoj dirbo. Nu ir eini namo, o namuose ir pamokas reikia padaryti, ir daržą [prižiūrėti], ir dar reikia į fermą nueiti padirbti.
Tai gyvenot Vilniuje, bet visai kaip kaime?
Tai mes vilniečiai! Kaimo pas mus nebuvo. Mes iš Vilniaus.
Bet ir pieną pardavinėjot…
Taip taip, ir pieną, ir svogūnus – daržus turėjom. Kokia čia alga buvo? Nu, tai maža. Tai aš surišu [į pundelius] svogūnus, rabarbarus, ridikėlius. Visko turėjom. Tėvas, būdavo, nuveš ant dviračio į turgelį, ir parduoda. […] Tai gyvenom gerai. Varškės padarei, grietinės. O dabar reikia pirkt… Aš galvojau, kad čia kokią nors bent ožką augint [prie daugiabučio, kuriame kalbamės – rodo ranka už lango į pievelę], ale kad pavogs ir viskas. Dabar tokie laikai. […]
O jaunystėj, ar visada kaime būdavot, ar traukdavo gal į Vilnių nuvažiuoti? Ar draugų gal kokių turėjot?
Neturėjau jokių draugų. Nieko. Nebuvo kada. Nebuvo kada. Iš pradžių pradinė mokykla buvo kaime, į Pilaitės pusę. Į Pilaitę, iki 4 klasių [ėjau]. Tai iš pradžių. Čia netoli prie ežero, žinot Pilaitę? Pilaitės ežerą žinot? Tai ten netoli buvo toks kaimas Pilaitės.
Ar buvo ir daugiau iš aplink gyvenančių vaikų, kurie kartu eidavo į mokyklą?
Taip, iš Pilaitės daugiau. Nu kaimiška tokia mokykla. Per mišką eidavom į mokyklą, kai gyvenom Karolinišky, o po to atgal [namo] per mišką. O po to jau autobusu – atvažiuojam iki Viršuliškių ir tada pėsčiom. Stotelė vadinosi „Pilaitė“.
Tai toli jums reikėdavo kasdien vykti.
Kiekvieną dieną! Nu, o ką daryti?
Kiek klasių baigėt?
Nedaug, 8 klases.[…]
Kai paauglystėj vaikščiojot į tą kitą vidurinę mokyklą prie univermago, kaip jums tada miestas atrodė, ar jis jums patiko? Gal bandydavot kažkur kitur pasivaikščioti?
Nebuvo kada! Nebuvo kada.
O į senamiestį? O į bažnyčią kokią nors eidavot?
Bažnyčia buvo Žvėryne. Pastoviai lankėmės Žvėryne. Ir ten Žvėryne šliūbą ėmėm, tai ir traukia tik ten. Ir dabar ten einu. […]
O kiek jums buvo metų, kai ištekėjot?
Aš? 20 metų. Iš kaimo važiavau autobusu, ir susipažinau su tokiu [vaikinu]. Autobuse. Nu ir taip, draugiškai, draugiškai… Ale po to… Visokių problemų buvo… [ženklu parodo, kad girtuoklis]. Mėgėjas buvo… Aš einu į darbą, o jis eina su draugais, o vaikai po mišką laksto… Man kaimynai sakė: „Tavo vaikai po mišką vaikšto“. Kai išsiskyrėm, vaikai maži buvo. […] Nu ir pati auginau [vaikus].
O jūs šeimoj šnekat lenkiškai?
- [dukra] su pussesere – lietuviškai. Nu, o aš su giminaičiais – lenkiškai. O taip visur dabar – lietuviškai.
O jūsų tėvai šnekėjo lenkiškai?
Lenkiškai, taip.
O ar jūsų tėvai, kai visi važiavo į Lenkiją po karo, nenorėjo išvažiuoti?
Apie tai kalbos ir nebuvo. Nebuvo. Šeima, šeima, vaikai, darbas – va, tokios [kalbos]. […]
O tėvai ar labai gailėjosi, kai tą namą nugriovė?
Žinoma! Žinoma. Taip! Karvės nėra, kiaulių nėra, vištų nėra… Kiaušinių nėra. Viską reikia pirkti! Gerai anksčiau buvo, nu o ką daryt – dabar jau kitaip. Nieko nepadarysi. O po to, kai butą gavo, tai čia jau gyveno. Tai reikėjo ir karvę parduot, ir kiaulę. […] Nei daržo, nei nieko. Paėmė valdžia, pradėjo statybas ir viskas. Ot, tas tiltas [viadukas tarp Asanavičiūtės g. ir Laisvės pr.], kur trečias [troleibusas] sukasi, tai čia va mūsų namai stovėjo.
O ta vieta ir vadinosi Karoliniškės?
Taip. Ir dabar vadinasi Karoliniškės, o anksčiau buvo Karolinka. Karolinka buvo. […]
Tai ten jūsų trys namai buvo šalia, bet Karolinkoj turbūt daugiau namų stovėjo?
Tai ten toliau jau Viršuliškės buvo. Ir ten žemyn – Pilaitė. Ir ten ežeriukas toks mažas. Ir ten mažiukas namas toks stovi. Ten senoviški žmonės dar [gyvena]. Dar liko, gal kovoja dėl buto, gal kažkaip. Ten buvo ežeras, ten buvo galima maudytis, ir miškas… Nedidelis ale vis tiek buvo. […]
Ačiū labai! Įdomu labai tos istorijos apie tai, kaip žmonės čia Vilniuj gyveno.
Kad ką aš, nieko [nepapasakojau]…