Gintautas D. (g. 1944). Į Vilnių atvyko 1959 metais kartu su tėvais iš Panevėžio (iki 1952 metų šeima gyveno Panevėžio rajone). Vilniuje baigė technikumą ir Kauno politechnikos instituto filialą. Profesija – radioelektronikos inžinierius, mokslininkas. Dirbo mokslo institucijose, vėliau – versle. Tautybė – lietuvis. (Interviu darytas J. Jonutytės lietuvių kalba. Transkribavo M. Lukošienė ir R. Racėnaitė).
Aš esu 1944 m. gimimo. Turiu brolį 1943 m. gimimo. Ir mama po karo buvo pradinių klasių kaimo mokytoja aplink Panevėžį, o tėtis dirbo Panevėžyje. Paskui nuo 1952 m., atrodo, mes atsiradom Panevėžyje. Ir taip 1958-1959 m. iškilo toks klausimas tėvams, kaip čia užtikrinti, kad mes turėtume sąlygas studijuot. Tėvams. Mes abu apie tai dar negalvojom, buvom keturiolikos, penkiolikos metų. Tėvai apie tai galvojo, ypatingai mama. Ir sakė, kad neturtinga šeima, tai reikia keltis į Vilnių tam, kad vaikai turėtų sąlygas mokytis aukštojoje mokykloj. Nu be abejo, manau, kad pačiai mamai irgi norėjosi į biškį labiau civilizuotą miestą. Panevėžys buvo tada gana nedidelis miestelis, tuo metu Panevėžy buvo penkiasdešimt tūkstančių gyventojų tiktai. Panevėžio dramos teatras jau ten buvo. Buvo labai gera vidurinė mokykla, pirma vidurinė, dabar Balčikonio, buvo muzikos mokykla. Kažkas ten tokio truputį burbuliavo. Nu bet tėtis dirbo melioracijos technikume prie žemės ūkio ministerijos. Buvo žemės ūkio technikumų ir mokomųjų ūkių valdyba. Ir jis priklausė tai valdybai ir sau susiorganizavo, kad gautų Vilniuje darbą. Jis pradėjo dirbti toj valdyboj finansų planavimo skyriaus viršininku. Nu mes gavom butą ir kaip persikėlėliai. […] Žemės ūkio ministerija jį perkėlė, padarė pervedimą iš vienos darbovietės į kitą vienoj struktūroj. Ir tada jiems sudarė sąlygas ir gavo butą. Tokį dviejų kambarių. Iš pradžių Buivydiškėse, o paskui Žvėryne. Taip mes ir atsidūrėm Vilniuj. Man tada 1960 metais šešiolikti ėjo, šešiolikos nebuvo. Vasario 16 d. mes atsikėlėm – kaip tik tokią dieną, žiemą. Tai aš kadangi tingėjau mokytis, tai nėjau į vidurinę, ėjau į statybos technikumą. Baigiau statybos technikumą, po to baigiau tokį KPI Vilniaus filialą (dabar Gedimino technikos universitetas). Baigiau radijo prietaisų konstravimo ir gamybos specialybę ir technologijos specialybę. Tokia specialybė. Ir dirbau visą gyvenimą toj srity. Iš pradžių Mokslų akademijoj, po to Fizikos institute […]. Trumpai maždaug taip.
O kai jūs paauglys būdamas iš Panevėžio pervažiavot į Vilnių, koks jums įspūdis buvo, kaip Vilnius atrodė, kaip pasikeitimą jautėt ir kuo pasižymėjo tas pasikeitimas? Ar kad kažkokių naujų veiklų atsirado, draugai kitokie?
Nu sakyčiau, kad penkiolikos–šešiolikos metų nelabai dar kas ir rūpi. Bet nu žinoma, Vilnių sulyginant su Panevėžiu, jau buvo žymiai didesnis miestas. Didesnių miestų nebuvau matęs, iki šešių metų tiesiog buvau kaime, augau kaime, kaimo mokykloj. Plius buvo baisus siaubas – mama viena su dviem vaikais kaimo mokykloj, o tie vadinami stribai labai siautėjo. Miškiniai nelietė mano mamos, kadangi mama kažkaip mokėjo sutart su žmonėm, miškiniai visiškai nelietė, bet stribai siautėjo labai baisiai. Ir naktį ateidavo, ir loveles kratydavo, ginklų ieškodavo. Prisimenu, pavyzdžiui, kaip buvo gauti įsakymai degint knygas. Reiškia, visos mokyklų bibliotekos turėjo būt sudegintos. Tai tos kaimo mokyklos neturėjo turtingos bibliotekos, bet kažką turėjo, turėjo prieškarinės periodikos: žurnalus „Karys“, „Trimitas“, dar ten kažkokių vaikiškų… Viskas turėjo būti sudeginta. O nesudeginus buvo grasinama labai didelėm bausmėm. Sibiru ir panašiai. Žmonės bijojo, bent mano mama tai tikrai labai bijojo ir degino. Tai atsimenu, kad mane tai kažkaip labai veikė. Paskui būdavo, žinot, tos naktys baisios, kai ruduo. Ir kiekvienas langinių bilstelėjimas nuo vėjo atrodė, kad čia jau ateina stribai išvežt ar dar ką nors [padaryt]. Tai šitaip buvo, kad Panevėžyje nakvodavom ne namuose, kai būdavo vežimai. Visuomet būdavo aišku, kada bus vežimai, kadangi padaugėdavo kareivių. Nu bet paskui viskas tas praėjo, biškį nurimo, viskas stabilizavosi. Vilniuj buvo jau ramus gyvenimas ir prasidėjo visi paauglystės dalykai. Žinot, man didesnis atradimas Vilniuj buvo, kad buvo filharmonija ir koncertų daug. Atsimenu, vaikščiodavom, eidavom į tuos koncertus, į teatrą. O Panevėžyje tik teatras buvo. Taigi ypatingai didelio skirtumo tarp Panevėžio ir Vilniaus būdamas jaunas nejutau, tiktai tiek, kad, žinot, mašinų biškį daugiau, žmonių biškį daugiau, troleibusai.
O ta ramybė Vilniuje daug reiškė, jei visą laiką vaikystėj bijodavot?
Nu žinot, ta ramybė, jei ją įgyji, jinai atsiranda, tai po to jos nebepastebi. Psichologiškai adaptuojiesi. Žinoma, atsirado tokių visokių ir nacionalistinių [įtampų] daugiau, nes Panevėžyje buvo žymiai lietuviškesnė aplinka.
Tą pastebėjot?
Tas tai be abejo. O ypač aukštojoj mokykloj jau buvo lietuvių grupės, rusų grupės ir ten būdavo visokių, visokių situacijų… Tai tas toks nacionalinis elementas atsirado, paaštrėjo. Bet galbūt jis paaštrėjo, kadangi pradėjome mes subręsti. Kol žmogus esi dvylikos, trylikos metų, tai nelabai ką ten žiūri.
O kaip reiškėsi tas paaštrėjimas? Ar burdavotės, kalbėdavotės kokiomis grupelėmis slaptom?
[Juokiasi]. Nesiburdavom. Žinot, kai susitinki, tai juk ir alkoholis atsirado aštuoniolikos ar devyniolikos metų, ir cigaretės. Viską mes esam praėję, visus tuos neteisingus kelius. Ir, žinoma, kad kalbėdavomės. Šeimoj buvo labai stiprios antitarybinės nuotaikos, bet tokios pokiliminės, ta prasme, kad geriau nieko, niekur čia nesireikšt, nieko nekalbėt, nesakyt, bet jau kai esame namuose, tai antitarybiškumo elementas buvo milžiniškas. O dar aš nebuvau komjaunuolis, nebuvau pionierius, nebuvau šitas [partinis], tėvai irgi niekad nedalyvavo tokioj [veikloj]. Vienu žodžiu, nuotaikos buvo labai lietuviškos ir labai antitarybinės, bet tai buvo šeimoj. Kadangi aš nestojau į komjaunimą, tai, atsimenu, technikume pasiliko mane po pamokų ir atėjo kažkoks nepažįstamas žmogus, sakė: „Kodėl jūs nestojat į komjaunimą?“ Aš sakau (o man su širdim nuo vaikystės blogai): „Esu silpnos sveikos, tai man sąžinė neleidžia būti komjaunuoliu, nes komjaunuoliai – tai pirmaujantis būrys jaunimo, aktyvus, energingas, o aš nieko negaliu, aš silpnas, aš būsiu tik našta, aš nenoriu būti našta“. Sako: „Tai gal jūs pasakykit, gal tėvai neleidžia. Mes su jais pakalbėsim“. Sakau: „Ne, ką jūs, priešingai, tėvai labai kalbina mane, kad stočiau, bet man sąžinė neleidžia“. Aš manau, kad ir jie suprato, kad iš jų tyčiojuosi, ir man pačiam [buvo aišku]. […] Vienu žodžiu, buvo eilinis normalus tarybinis gyvenimas. Su visais tais pliusais ir minusais.
[…] Mano manymu (mano gyvenimas bent taip praėjo), mieste gyvena kelios lygiagrečios paralelinės grupės žmonių. Rusai gyvena sau, lenkai gyvena sau, lietuviai gyvena sau. Su lenkais tai dar kontaktuodavau. Aš išmokau lenkiškai gana anksti, kadangi buvo daug lenkų knygų, pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Ir istorinių knygų apie Lietuvos istoriją buvo daug knygyne „Draugystė“, gal jūs tokį žinot, atsimenat. Tai ten buvo ir tų lenkiškų knygų daug. Ir turėjau lenkų draugų, ir iš Lenkijos, ir iš Vilniaus. Bet su rusais, pavyzdžiui, jokių draugysčių nebuvo, nors A. [sūnaus] mama ir mano pirma žmona yra rusė, bet jinai gimusi Lietuvoje, baigusi aukštąją Lietuvoj, tai visai kaip ir lietuvė buvo. Tai, man atrodo, kad ir šiuo metu nėra bendrų tokių didelių draugysčių buitiniam lygyje tarp atskirų tautų. Lenkai vis tiek jau savo, rusai savo, o lietuviai savo [gyvenimą gyvena]. […]Man atrodo, kad mentalitetai turputėlį skiriasi. Kitas dalykas, buitiniam lygyje gyvenimo stilius irgi truputį kitoks. Santykiai šeimoje šiek tiek kitokie, nors labai panašūs, bet vis tiek [kitokie]. Ir, žinoma, politinis, istorinis lygis. Visi nori jaustis čia šeimininkais. Rusai nori jaustis čia šeimininkais ir labai juos užgauna, kad jie ne šeimininkai. Lenkai ypatingai norėjo jaustis šeimininkais. Lietuviai, ypač Šapokos istorijos dvasioje išsiauklėję žmonės irgi nori jausti, kad čia jų, kad čia mūsų, lietuvių visa tai. Ir tie dalykai yra nesuderinami. […]
Aš tai dar puikiai atsimenu 1956 metus, Vengrijos įvykius, Budapešto sukilimą. Aš atsimenu labai gerai ir kaip Chruščiovo atšilimas ir Chruščiovo sušalimas iš karto po to buvo. Ir gerai atsimenu 1968 m., kai buvau Kazachstane tuo metu. Būdavo vasaros studentų darbo stovyklos, ir aš važiavau į Kazachstaną užsidirbt pinigų. Ir, atsimenu, rugpjūčio mėnesį, kai buvo rusų tankai, tarybų sąjungos tankai įvažiavę į Prahą, tai mes visi Kazachstane klausėmės radijo visą naktį, nemiegojom. Ir visi taip daugmaž pergyvenom už čekus, aš truputį buvau čekiškai pradėjęs mokytis, „Literární noviny“ skaičiau. Ir nuėjom aštuntą valandą ryto į miestelį pavalgyti, į tokią valgyklą, kur sėdėjo du rusai ir jau gėrė degtinę aštuntą ryto. Ir jie sakė, kad davyt nada etich chechov, naikint juos reikia, kad jie nemyli rusų, juos reikia naikint. Tai tokia atmosfera buvo 1968 metais. […]
O kai sakėt, kad buvo tas Chruščiovo atšilimas ir atšalimas, ką turėjot omeny? Persekiojimai ar kas prasidėjo?
Sunku čia pasakyt. Taip nebuvo, kad atsibundi ir pajunti. Viskas atslenka pamažu, kaip rūkas užeina ar kaip rūkas praeina, pamažu. Ir pasikeitė biškį [gyvenimas] per atšilimą. Bet, pavyzdžiui, aš atsimenu, kai nuėmė Chruščiovą, buvo TSKP istorijos paskaita pirma iš ryto. Mes nieko nežinodami atėjome, ir TSKP istorijos dėstytojas kad pradėjo varyt ant Chruščiovo, kad pradėjo keikt: kad tas buvo niekam tikęs sekretorius, kad jisai sugriovė žemės ūkį, ta chemizacija, tas kukurūzų auginimas, ir kad susigalvojo nesąmones grįžęs iš Amerikos, – kad pralenksim Ameriką. Mes taip klausomės visi, net išsižioję. O per pertrauką nuėjom, nusipirkom laikraštį [ir sužinojom], kad Chruščiovą nuėmė. […] Šiek tiek gal niuansuotai keisdavosi aplinka, pati televizija arba knygos. Išėjo Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“, paskui tokio Vytauto Rinkevičiaus „Jaunystė“ – tokia knygelė buvo, kurioje biškį kitaip, kažkas kitaip buvo. […] „Literatūra ir menas“ parašydavo kažką ten, porą žodžių kitaip. Atsirado tokie žurnalai, kaip Kaune „Nemunas“, „Pergalė“ pradėjo keistis. […] Tai tokie dalykai. Per tokius dalykus pajusdavom, o daugiau nieko kito, nieko ypatingai ir nebūdavo.
Žinot, o šiaip tai buvo baisiai slogi atmosfera ta prasme, kad visą laiką turėdavai save sekt (bet mes taip buvom išmokinti), su kuo kalbi ir apie ką kalbi, ir ar kas nors dar svetimas nesiklauso. Aš 1986 metais nuvažiavau į Ameriką pas savo pusbrolius ir [dėdę, mamos brolį]. Tai jie sakė, kad aš tiktai po dviejų savaičių atsikračiau [įpročio] kalbėdamas visą laiką žvalgytis, ar kas nors nesiklauso. Bet tas jau buvo kraujuje, aš to nepastebėdavau. Tai vat.
O dar papasakokit, kai apsigyvenot mieste, ar jis jums buvo gražus, ar traukė pasidomėti apie Vilnių, apie Vilniaus istoriją, kas ten anksčiau kur buvo?
Tas, kas domėjosi, buvo įmanoma [sužinoti]. Aš domėjausi. Ir aš netgi kažkiek studijavau. Buvau paskutiniuose kursuose, man buvo blogai su pinigais, tai aš netgi baigiau miesto gidų kursus ir ekskursijas vedžiodavau po Vilnių. Ir šiaip jau domėjausi Vilnium, kaip ir dabar. Prieškarinių knygų buvo galima pas vieną kitą gauti, pasiskaityt apie Vilnių. Buvo, žinoma, ir tų nesąmonių tarybinių prirašyta apie Vilnių. Antras dalykas, netgi mano akyse buvo griaunami kai kurie Vilniaus architektūros dalykai. Čia prie Žaliojo tilto ta pusė pilaitės nugriauta, po to Antakalny koplytstulpis nugriautas […]. Buvo sugriauta Vivulskio bažnyčia, Statybininkų rūmai padaryti iš jos. Tai, vienu žodžiu, tokie griovimai matėsi ir jie nepraėjo be jokio dėmesio. [Tuo domėjosi] žmonės vis tiek kažkiek, bent jau biškį labiau apsiskaitę, išsilavinę. Bet apie visus žmones negali kalbėti. Turi tam tikrą uždarą ratą žmonių ir su jais bendrauji. […] Buvo dar žydų daug, nemažai žydų, kurie neišvažiavo. […] Taip pat kaip ir mes, žydų šeimos, kur turėjo butą, ten ir gyveno. Daugiau senamiestyje gyveno, negu naujuose rajonuose tuo metu. Bet bendravom, pažinojom. Gal su žydais mes žymiai artimiau bendravom, negu su kokiais nors rusais. Nepalyginamai artimiau. Bent jau tada. Vėlgi apie visus negaliu sakyt, tik apie tą aplinką, kuriai aš priklausiau. […]
Tai kas jums buvo skaudžiausia Vilniuj gyvenant?
Nepasakyčiau, kad tai man buvo skaudu. Man buvo šlykštu. Aš tai įvardinčiau kaip kiekvieno emocinį nusiteikimą. Dar pikčiau, kad jie taip elgėsi su Vilnium. Kad ir Pilies gatvėj, kur pastatyti [nauji namai]. Vilnius per karą beveik nenukentėjo, labai mažai nukentėjo. Jis nukentėjo pirmomis dienomis po karo. Ten, kur buvo namai nors kiek subombarduoti, pažeisti, stogai įgriuvę ar langai išdužę, ėjo rusų tarybinės armijos kareiviai ir su vadinamais ugniamotais, su liepsnosvaidžiais tiesiog išdegindavo visą namą. Jeigu ten yra kas nors pasislėpęs, kad žūtų. Jie Vokiečių gatvę [perdarė]: kur buvo viskas išgriauta, pastatyti stalininiai [namai]. Iš Minsko ir Kaliningrado atvažiavo architektai, kurie planavo daryti gatvę nuo Žaliojo tilto iki stoties, per dabartinę Liudo Giros, per Neries mokyklą. Ir Vokiečių gatvę išgriovė tiesiai į Aušros vartus. [Padarė] didelę plačią arteriją, kaip Kaune, kaip kokiam Leningrade ir Minske. Tai, ačiū Dievui, šitas vajus sustojo po Stalino mirties. Tai jau išaugo biškį naujų lietuviškų architektų, kurie mėgo, mylėjo tą miestą ir matė jame daug vertybių. Didelę vertę. Vienu žodžiu, aš priklausiau tai grupei žmonių, kurie domėjosi Vilnium, domėjosi jo istorija. Kai jūs sakot, kad jūs esat sutikusi žmonių, kurie [nesidomi Vilniaus senamiesčiu]. Ir tai lietuviai? Tai gal kokių keturių klasių išsilavinimas? […]
Gal būtent dėl to ir buvo tas veržimasis į naujus rajonus, kad nesuprato niekas senamiesčio vertės?
Nebuvo jokio veržimosi, kas jums sakė? Tiesiog nebuvo butų, ir žmonės norėjo gauti geresnį butą. Plius reiki atsiminti, kad Vilniaus senamiestyje dar tada po karo malkas nešiodavo ir pardavinėdavo žmonėm, žmonės krosnis kūrendavo tada. Aš dar dabar žinau senamiesty Pilies gatvėje butą, kur krosnį kūrena žmones. Tai buvo žmonių, kurie norėjo gauti butą su visais patogumais. Ir antras dalykas, nu nebuvo butų, nebuvo! Žmonės buvo labai susikišę ar kur nors [nepatogiai] gyveno. Vis tiek Vilniuje neišliko tų komunalinių butų tiek, kaip kokiam Leningrade, kuris iki šios dienos dar beveik yra [nepasikeitęs]. Bet kad veržtųsi [į naujus rajonus], tai tik dėlto, kad žmonės norėjo gauti butą, bet niekas kito varianto jiems nesiūlė. Siūlė tik – tu turėjai būt geru partiniu funkcionierium, kad gautum Lenino aikštėj, Montvilos rajone butą. Žinot Montvilos rajoną? Tai pažiūrėkit, kas ten gyvena, tikrai, patikėkit, ne iš kaimo ir ne iš Panevėžio atvažiavę žmonės ten gyvena. […]
Ta mano gyvenimo istorija, žinot, tokia labai paprasta. Jokių tokių didelių sukrėtimų, nieko čia nebuvo, nebuvom išvežti į Sibirą, atsikėlėm į Vilnių, stengėmės mokytis.
O nuo Sibiro pabėgdavote kažkaip visą laiką?
Mama labai pajusdavo, tuo metu labai trūko kaimo mokytojų. Tai jau taip, mama pamatydavo, kad bus vežimas, jinai pasikinko į vežimą arklį, mokyklos raktą turėdavo, susikrauna mus, du vaikus, keturių-penkių metų, į didelius ryšulius suriša patalynę ir rūbus. Ir važiuoja į kitą kaimą už 20-30 kilometrų. Ir dirba kitam kaime. Tai mama nuo 1945 metų iki 1951 pakeitė keturias vietas. Keturias vietas. Nežinau, kaip ten įsidarbindavo, bet dirbdavo. […] Kai vykdavo vežimai, būdavo sudaromi sąrašai, tu pakliūdavai į tą sąrašą, tavęs atvažiuoja 3-4 valandą ryto ir pasako, kiek gali paimt į sunkvežimį, ir veža kažkur į surinkimo punktą į Panevėžį. Jeigu tų žmonių neranda, tai paima kitus, nes planą tai reikia padaryt. Reiškia, paima kaimyną ar dar ką, ar iš kito rajono. Ir taip, reiškia, žmonės stengdavosi keist gyvenamą vietą, kad nepakliūtų į tuos sąrašus. Arba, jei būtų tame sąraše, kad jų nėra [kai atvažiuoja išvežti]. Nieks neieškodavo, imdavo kitus. Ir tai vieną kartą mama man pasakojo, atsimenu iš mamos, atėjo tas stribas iš artimiausio miestelio ar kaimelio ir sako: „Jūsų mergautinė pavardė tokia? Jūs iš tokio ir tokio kaimo, gimus ten ir ten, mokytoja, du vaikai? Ruoškitės, jūs esat įtraukta į sąrašus“. Jis pasakė. Mama kitą ankstyvą rytą, šeštą valandą jau su arkliuku važiavo kitur. Kaip jinai rasdavo, kur važiuoti, to aš negaliu pasakyt, aš nežinau. Atvažiuodavo ir vėl būdavo pusantrų metų, du metus. Ramiai. Kol vėl nepradėdavo [klausinėti], iš kur, kas, kaip ir taip toliau. O mamos tėvai (seneliai mano) turėjo trisdešimt du hektarus žemės ir įkėlė naujakurius iškart po karo, pradėjo neturtingus žmonės apgyvendinti pas turtingesnius ūkininkus. Atkėlė šeimą – du jaunus bežemius žmones su dviem vaikais mažais. O miškiniai kovodavo su šituo, ateidavo ir naikindavo tuos tokius įsikėlėlius. Ir jie vasarą atėjo penktą valandą ryto ir sušaudė tuos du, o močiutė su tais vaikais pasislėpė po lova, su tais vaikais. Sušaudė tuos. Senelis bandė juos gelbėt, prašyt, kad nešaudykit, nes jie gerai sutarė [su miškiniais]. Santykiai buvo geri, visi viską suprato. Bet jie vis tiek sušaudė tuos žmones. O senelį sumušė, kadangi jis bandė užsistot tuos bežemius. Nu o po dviejų valandų atėjo stribai ir ten septynis kilometrus kaip kino filmuose paskui arklį traukė [senelį] iki Skapiškio miestelio surišę, tai tas griūna, negriūna, spėja paskui arklį, nespėja.[…] Ir mano senelė nemokėjo skaityti, kryžiukais pasirašydavo, nors į bažnyčią su maldaknyge eidavo. Tai ir ją apkaltino – oficialus kaltinimas buvo – kad ji leido antitarybinį sienlaikraštį. Išgelbėjo tik tai, kad tie vaikai liudijo už mano senelius, – kad apgynė, kad išgelbėjo jų gyvybę ir prašė nešaudyt, neliesti ir taip toliau. Tai pusantrų metų jie [seneliai] atsėdėjo ir išleido juos. Bet jau ūkio nebėra, nieko nebėra. Kai eidami iš kalėjimo jie pamatė einantį kareivį Panevėžyje, tai po krūmu pasislėpė. Ir buvo [kalėjime] mušami, kankinami ir taip toliau. Tai tie žmonės [seneliai] kiek išgyveno, o mes vaikai, ką mes, mes nieko neišgyvenom, mūsų gyvenimas liko [nepaliestas]. Aš galiu papasakot, bet čia ne mano pergyvenimai. Aš tik atsimenu labai tą baimę. Tą baimę. Baisu buvo. […]
Tėvas pasakojo man, kad 1944 metais, jau kai tarybinė armija buvo, jis buvo [mokslus] baigęs buhalteris, tai jį priėmė į vykdomąjį komitetą laikinai buhalteriu dirbt. Ir jis atėjo į jam paskirtą kabinetą ir stalčiuje rado pasų blankų ir antspaudą. Tai kadangi ėmė visus į kariuomenę, į tarybinę armiją, ir dar frontas ėjo iki Berlyno, tai jis užpildė sau [padirbtą pasą], pakeitė gimimo datą, pasendino save, kad jo į kariuomenę neimtų. Sau ir dar kažkokiam draugui, uždėjo antspaudus. Ir pasisendino. Dar dirbant ministerijoj, žemės ūkio ministerijoj, kokiais septyniasdešimt kelintais metais jam turėjo sueit šešiasdešimt metų. Tai jau ruošė kaip visuomet jam balių, rinko pinigus dovanai ir taip toliau. Nu ir ten keliems komunistams tokiems, tarp kitko žydams, buvo labai įtartina, kad jis labai jaunai atrodo. Ir jie pranešė saugumui ir pradėjo aiškintis. Ir išaiškino. Jį iškvietė į saugumą. Ir tėvas sakė: „Aš nenorėjau eiti į Plechavičiaus kariuomenę karo metais, nenorėjau į vokiečių kariuomenę eiti, užtai aš pasisendinau“ – „O tai kodėl tu vėliau nepranešei tarybiniams organams?“ – Sako: „Aš bijojau, Stalino laikai buvo. Bijojau“. Ir jį išmetė iš darbo už tai. Atsimenu, buvo labai susinervavęs. Jam iš tiesų buvo penkiasdešimt keli metai. Kur ten tą darbą rasi, o vis tiek ministerijoj buvo kažkoks skyriaus viršininkas. Nu vienu žodžiu, pusę metų ieškojo, paskui rado tą darbą, gavo per pažįstamus. Bet, kaip sakau, tai čia vis tėvų, senelių istorijos, o mano istorija elementari: mokaisi, dirbi.
O kaip jūs nusprendėt, kad Vilniuj liekat, ar čia nebuvo jokio sprendimo?
Kuria prasme? Kiti miestai Lietuvoj? Nu, kad geresnį miestą kaip Vilnius ar jūs žinot? Kad man Vilnius labai [patinka]. Nu, Kaune [jei būčiau studijavęs], tada gal būčiau ir likęs. Nu Kaunas smagus man miestas. Tai ir Panevėžys nieko. Bet jau Vilnius – viskas! Aš net negalvojau, net minties nebuvo. O kodėl? Nu, Vilnius, žinot, toks sudėtingas miestas […] Tai gyveni žmogus susikūręs sau tam tikrą aplinką, tam tikrą erdvę, turi draugus ir kažkaip tas gyvenimas teka pro šalį be didelių rūpesčių ir pastangų.
O draugai iš kur radosi? Iš studijų, iš technikumo?
Ne, iš technikumo tai ne, technikume tai buvo biškį, čia gal nuskambės galbūt negražiai ir pasipūtėliškai, nu tamsoki buvo tie technikumo piliečiai. Ten nebuvo su jais, apie ką bendrauti ir draugauti. Visiškai kiti interesai buvo. Todėl ne, aš su technikumiečiais jokių [ryšių nepalaikiau]. Nu aplinka, studijos, per studijų draugus, kiti vilniečiai [draugai atsirado]. Kai kurie iš tokių menininkų, iš tokių biškį humanitarų, nors esu pats technarius, bet, reiškia, pažįstami draugai buvo labiau humanitarinių [interesų].
Ir daugiausia vis tiek lietuviai?
Yra tarp draugų pora žydų, trys gal žydai, su kuriais, sakyčiau, buvom draugai ar beveik draugai. Ir dabar, pavyzdžiui, važiuojam su žmona, tai savaitę Niujorke gyvensim pas vieną iš tų žydų draugų, kuris išvažiavo 1970-aisias. […] Tai vienu žodžiu, sakau, man bent su žydais gal daug geresni santykiai, ko gero, geriausi santykiai buvo su žydais. Nors tų žydų irgi buvo labai įvairių, buvo labai tokių tarybinių, o aš buvau toks Šapokos produktas labiau.
Vilnietis esate visiškai.
Bet, žinot, visų čia mūsų vieta laikina. Kol esi jaunas, tai apie tai net negalvoji, o kai jau ateina [branda], tai tada supranti, kad kas čia žino, kieno čia tas Vilnius, čia tiek tautų buvo, ir kiekviena stengėsi būtinai padaryt Vilnių savo tautos [nuosavybe]. Dar baltarusius pamiršom, dar baltarusiai turi didžiules pretenzijas į Vilnių. Tai baltarusiai, lenkai, rusai, nu, ir žydai, holokaustas, ir, žinoma, lietuviai. Kaip minimum penkios tautos turi dideles pretenzijas į Vilnių. […]
Eina upė, teka, ir judi maždaug. Niekas čia aplink ypatingai nesigauna, nesidaro, jokių sukrėtimų, „Titaniku“ neplaukiau ir neskendau, dirižablis man nesprogo, vienu žodžiu, viskas taip ramiai, buitiškai, su savo maloniais ar nemaloniais aspektais, kurių irgi visuomet pilna. Viskas gavosi savaime. Bet kad kur nors išvažiuočiau [iš Vilniaus], niekad nebuvo tokios minties.