Vladimir A. (g. 1932). Į Vilnių atvyko 1947 sausio 10 dieną iš kaimo netoli nuo Romodano miestelio Poltavos srityje Ukrainoje kartu su mama, įsesere ir dėdės šeima. Vladimiras užaugo kaime Rostovo srityje. Iš ten, prasidėjus karui, šeima buvo evakuota į Samarkandą. Iš Samarkando persikėlė į Ukrainą. Baigė Vilniaus universitetą, Rusų filologiją. Profesionalus sportininkas, kelių sporto šakų medalininkas, profesionalaus tinklinio pradininkas Lietuvoje. Tautybė – rusas. (Interviu darytas J.Jonutytės rusų kalba su intarpais lietuvių kalba. Transkribavo ir į lietuvių kalbą vertė J. Jonutytė).
Noriu pradėti nuo tokios trumpos įžangos. Aš manau, kad kiekvienas, gyvenantis kokios nors kitos respublikos teritorijoje, privalo daugiau ar mažiau mokėti ir tą kalbą. Priversti, žinoma, aš negaliu, bet taip manau. Aš mokyklą čia [Vilniuje] baigiau, universitetą čia baigiau. […] Iš tiesų man nėra didelio skirtumo, ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai. Bet jei reikia kokių nors smulkmenų, niuansų, man lengviau tai pasakyti rusiškai. Bet lietuviškai aš kalbu laisvai. Net esu sulaukęs komplimentų, kad akcento nesigirdi, mane palaiko lietuviu. […] Man yra 85 metai [tiek buvo 2017 m. pokalbio metu], esu gimęs 1932 metais.
Prieš karą, ketvirtajame dešimtmetyje mes su mama gyvenome Rostovo srityje. Mano mama buvo akušerė. Mes su ja gyvenome rajone, darbininkų gyvenvietėje, ne mieste. Kai vokiečių kariuomenė priartėjo prie Rostovo, mus evakavo į Vidurinę Aziją, į Uzbekistaną, į Samarkandą. […] O po to, 1944 metų kovą mano mamą komandiravo dirbti į išvaduotus iš vokiečių rajonus, į Poltavos sritį, kur buvo didžiausias geležinkelio mazgas Ukrainoje – Romodanas. […]
Kaip mes čia į Vilnių atvažiavom? Mama turėjo tris brolius, jie visi buvo už ją jaunesni. Vienas dirbo Samarkande. Ten buvo didžiausias Sovietų Sąjungoj vaisų konservų fabrikas. Gamino džiovintus vaisius – abrikosus, razinas, graikiškus riešutus. Ir jis dirbo tiekimo skyriaus viršininku. Turėdamas keturių klasių bažnytinį parapijinį išsilavinimą. Jis buvo toks gudruolis, aš jį dabar va matau, dėdė Vania! Jūs neįsivaizduojate, koks jis buvo žmogus, geresnių nebūna! Antras brolis buvo Viktoras. Jis buvo fronte, bet susirgo tuberkulioze ir jį paleido. Jis 1948 metais mirė. O jis turėjo dukrą. Mano mama tada iš Vilniaus nuvažiavo, pasiėmė tą dukrelę ir parsivežė čia. Ji gyvena Vilniuje, jai dabar 81 metai, mano pusseserė. Ji augo mūsų šeimoje kaip tikra dukra. Ir buvo trečiasis mamos brolis, gimęs 1916 metais. O kai karas prasidėjo, tai į frontą ėmė tuos, kurie gimė nuo 1908 iki 1918. […] Rugsėjo 2 jis išėjo į frontą, o rugsėjo 5 jam sukako 25 metai. […] Ir va jis nuo 1941 rugsėjo iki karo pabaigos perėjo visą Staliningradą, prie Kionigsbergo užbaigė karą ir grįžo gyvas ir sveikas. Sekėsi jam. […] Ir jis atvažiavo pas mus, adresą sužinojo ir atvažiavo. Mamos vardas buvo Aleksandra: „O, Sania, labas, sveika, tai ką mes darysime toliau, kur mes gyvensime?“ – Sako: „Klausyk, Sania, aš kariavau viename dalinyje su tokiu vaikinu iš Vilniaus. Ir jis sakė, kad Vilnius – labai geras miestas, ten labai geri žmonės, atvažiuok į Vilnių – ir aš pagalvojau, važiuokim mes į Vilnių“. Ir 1946 metų spalio mėnesį jis su žmona išvažiavo į Vilnių. Atsiuntė mums iškvietimą ir 1947 metų sausio 6 dieną mes išvažiavome. [Važiavome] vagone, kuriuo vežiojamos karvės. Ir sausio 10 dieną atvažiavome į Vilnių. Dviese su mama. Nuo šios dienos aš – Vilniaus gyventojas [sako lietuviškai], o vėliau ir Lietuvos pilietis1. Nuo 1947 metų sausio. 15 metų man suėjo kovo mėnesį. Bet iš visų šių 70 metų, aš vienerius metus po universiteto baigimo dirbau Kaune. Metus gyvenau ten, 1956 metais. Aš žaidžiau ne tik tinklinį, bet aš žaidžiau ir krepšinį už universitetą, ir futbolą. Turiu medalių visokių iš tų trijų sporto šakų. Nu matot, tuoj pasakysiu apie sportą truputį. Nieko baisaus, kad aš lietuviškai pradėjau šnekėti? Ir kaip tik aš dirbau dėstytoju Kauno politechnikos institute, o ten tuo metu toj katedroj dirbo Stepas Butautas, toks žymus krepšininkas. Anais laikais buvo laikraštis „Kauno tiesa“. Ir buvo „Kauno tiesos“ krepšinio taurė. Ir kai aš žaidžiau, tai mes su Butautu žaidėm vienus metus krepšinį, įsivaizduojat? Taigi Butautas tai čia, žinot, oho, kur Butautas, o kur aš. Ir mes žaidėm, ir tą taurę laimėjom. Paskui futbolą žaidžiau. Visų sporto šakų visų meistrų Vilniaus ir Kauno futbolo komandos susitiko. Tai už Kauną kaip tik žaidė visi krepšininkai, jie visi, pasirodo, ir futbolą mokėjo. O už Vilnių žaidė 3 futbolo sporto meistrai, o visi kiti – nesvarbu, kas tik moka šiek tiek. Nu ir mes sulošėm 1-1, nu! Visi patenkinti, reiškia, ir mes mokam žaisti, ne tik vilniečiai. Vot, reiškia, metus aš gyvenau Kaune. […]
Aš susirašinėjau su viena mergaite iš Leningrado, susiskambindavom, ir paskui, 1957 metais jinai atvažiavo čia ir mes nuėjom į zaksą ir su ja [susituokėm]. Ir šįmet lapkričio mėnesį sukaks 60 metų kaip mes kartu. Kaip sako: [toliau – rusiškai] kaip senas lagaminas be rankenos – nešti nebeišeina, o pamesti gaila. […] O jinai buvo Leningrado aviacinės įrangos gamybos instituto studentė, pora metų jai liko iki pabaigos. Nu ir ką daryt? Tai aš išvažiavau į Leningradą ir nuo 1957 lapkričio iki 1960 rugsėjo mes gyvenom Leningrade. Paskui jinai baigė mokslus, atidirbo ten metus ar kiek, ir 1960 m. rugsėjo mėnesį mes išvažiavom čia [į Vilnių]. Ir nuo to laiko mes gyvenom čia. […]
O kaip į sportą atėjote, nuo ko pradėjote, kaip susidomėjote sportu?
Aš atsiprašau [pereina į rusų ir dėl to atsiprašo]. Kai atvažiavome į Vilnių, tai buvo 1947 metai – jokių sporto mokyklų, jokių sporto sąjungų, jokių sporto salių. Ničnieko! Nulis, nulis. Nu ką darysi. Mes, pacanai, berniukai kieme žaisdavom futbolą, kiekvienoj mokykloj buvo krepšinio lankai, tai po pamokų žaisdavom. Žodžiu, kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, aš jau žaidžiau futbolą ir krepšinį. Tinklinio nežaidžiau. Paskui, po dviejų metų susikūrė „Dinamo“ bendrija, mane paėmė žaisti futbolą už jaunius, ir susipažinau ten su dviem vaikinais, jie gyveno netoliese. Mes prie geležinkelio gyvenom, ir šalia buvo laukai tokie, kaip kaimas koks, nu priemiestis Vilniaus. Ir jie ten gyveno – du lenkai. Ir jie [pasiūlė] tinklinį žaisti. Man buvo 19 metų tada. Ir aš pirmą kartą su jais nuėjau į tinklinio treniruotę. Man patiko! Aš nustojau lankyti futbolo treniruotes (į krepšinio vaikščiojau, bet futbolo nustojau), ir pradėjau žaisti tinklinį. Be to, man taip patiko, kad eidavau [per savaitę] kiekvieną dieną, išskyrus sekmadieniais – tik sekmadienį tinklinio treniruotės nebuvo. Ir va aš pradėjau treniruotis 1952 metais, o 1955 mane pakvietė į Sovietų sąjungos rinktinę. Per tris metus. Visi stebisi. Ir aš pats stebiuosi, kaip tai įmanoma. Jūs neįsivaizduojat: aš vasarą apsiaudavau slidininko batus, bėgau į Vingio parką, krūvą smėlio [susipildavau] ir šokinėdavau ant smėlio, kad būtų sunkiau. Paskiau tokį diržą užsijuosdavau per treniruotes, smėlio pilną, ir su tuo smėliu žaisdavau. O kai žaisdavau [varžybose] – visa tai nusiimi, lengvi batukai, tai grynas malonumas. Tai va taip aš pakliuvau į šią sporto šaką. […]
Gal galite papasakoti, kur ir kaip gyvenote, kai tik atvažiavote į Vilnių, su mama, su dėde?
V. Kai mes atvažiavome, mano dėdė, mamos brolis [ir jo žmona], jie gyveno ten pakrašty, važiuojant į oro uostą ten dešinėje pusėje, pravažiuoji tiltą ir ten tokios griovos. Tai ten buvo gatvė, ir mes ten gyvenom. Tai buvo mamos brolis, jo žmona ir dukrą jau turėjo 2 metų. Jie gyveno vienaukščiame mažučiame namelyje, ten buvo vienas kambarys, maždaug tokio pat ploto [maždaug 12 kvadratų], virtuvė kokių 8 kvadratinių metrų, mažas koridoriukas, ir viskas. Tai jie gyveno ten trise. Ir kai mes atvažiavome – mama, aš, ir ta mergaitė, kurią vėliau parsivežė, mano pusseserė, ir ji dar turėjo broliuką, tai ir broliukas kartu, [iš viso] 7 žmonės – ir va mes gyvenome 3 metus tame vieno kambario namelyje. Kai mamos brolis grįžo iš fronto, nu žinote, kai iš fronto, ir karininkai, ir eiliniai – visi vežė kas ką galėjo, visokį barachlo: rūbus ir daiktus, daiktus, daiktus. O dėdė, kadangi jis buvo visų galų meistras, ir suvirintojas, frezuotojas, radijo montuotojas, jis parsivežė va tokio dydžio [rodo] lagaminą su instrumentais, kuriuos jam davė dalinyje, kuriame jis kariavo. […] O apsirengęs jis buvo ta pačia miline, su kuria kariavo, ir uniforma. Mano vieta ištisus dvejus metus buvo po stalu. Vidury kambario stovėjo stalas, va tokio aukščio [rodo]. Už to stalo mes visi sėsdavome valgyti. Tai dieną kaip dieną, – mokykla, šen,ten [vaikštai]. Bet miegodavau aš po tuo stalu. Po stalu. Tą milinę – aš vieną jos pusę po savimi, kitą pusę – ant savęs. O po galva, net gėda sakyti, pasidėdavau malkas kelias ir batą. Ir miegojau. Va taip gyvenom mes.
Ir dvejus metus taip miegojote?
Taip. Sunku pasakyti, kur kas miegojo: kas ant grindų, kas ant skrynios, va taip ten ir gyvenome. O su maistu buvo labai blogai, labai blogai. Va čia, kur buvo „Tauro“ alaus fabrikas, prieš Lukiškių aikštę, šalia buvo pieno kombinatas. Jie gaudavo pieną, jie jį perleisdavo per separatorius. Ir va aš ten ateidavau su dešimties litrų kibiru, man nemokamai atiduodavo tą pieną iš po separatoriaus [pasukas], kur nei riebalų, nei sviesto nieko nebelikdavo, tai va šituos 10 litrų paimdavau, eidavau namo. Ten įmesdavom kelis gabalėlius duonos, tada per dieną ar dvi ten pasidarydavo rūgpienis, ir mes dvi dienas tą rūgpienį valgydavom. Tai viena. Be to… [susigradina iki ašarų]. Be to… Mano teta, mamos brolio žmona, pirkdavo turguje karvės tešmenis, ir virdavo šaltieną, cholodec. Ir išvirdavo – 10 lėkščių, 15 lėkščių. Aš jas sudėdavau į krepšį, ir mes su teta eidavome prie stoties. Tuo metu atvykdavo traukiniai – buvo gi 1947-1948 metai – važiavo ir iš fronto, ir evakuotieji [grįždavo], ir ko tik nebuvo. Ir ten tokie buvo kaip turguje, žinote, [ilgi siauri – rodo] stalai, kur pardavinėja [prie jų]. Ir mes su teta pardavinėjome tą šaltieną. Ir už tai pirkdavom duoną, dar ką nors tokio, ir valgėm. O tos šaltienos aš va taip jau atsivalgiau [rodo], aš jau žiūrėti nebegaliu į ją. Tai čia antra, ką mes valgėme. Ir trečia – turėjau du draugus, kurie va tokiu štai reikalu užsiimdavo: jie žinojo traukinių, kurie atvažiuoja iš Leningrado, tvarkaraštį (aš sakau „Leningradas“, nes jis tada taip vadinosi, ar gerai?). Ir va jie pažinojo tų traukinių palydovus, kurie atveždavo jiems va tokias pakuotes cigarečių [rodo cigarečių blokų dydį]. Tada ne cigaretės, o papirosai buvo. Buvo papirosai „Belomor kanal“ – iki dabar pamenu – ir „Nord“, tai yra „Šiaurė“. Tai aš įsijungiau į grupę, mes trise eidavom pas tuos palydovus, pirkdavome, paskui atidarydavome [pakelius] ir atskirai, po kelis, pardavinėjome papirosus. Ir tas truko apie dvejus metus. […]
Dabar, ką dar norėjau papasakoti. [Vilniaus geležinkelio] stotis buvo sugriauta, nes stotis – geležinkelio mazgas, vokiečiai jį bombardavo, bombardavo, bombardavo. Rajonai šalia stoties visi buvo sugriauti, – kad plytos ant plytos neliko. Jūs žinote senamiestį, ar ne? Tai va ypač ta senamiesčio dalis prie stoties – viskas buvo sugriauta, griuvėsiai buvo. Išėjus [dabar] iš stoties pastato, tiesiai prieš jus „Gintaro“ viešbutis [dabar viešbutis „Panorama], autobusų stotis. O toje vietoje [tada] stovėjo trijų aukštų namų liekanos, sienos. Viduj nieko nebuvo, stogo nebuvo, nei durų, nei langų. Griuvėsiai. O viduj – stogo nuolaužos, plytos. Ir visa tai buvo aplink stotį.
[…] Ir išėjo įsakymas: kiekvienas Vilniaus miesto gyventojas, taip pat ir mokiniai nuo devintos ir vyresnių klasių, turi atidirbti 100 valandų prie Vilniaus atstatymo darbų. Į rankas – neštuvus, pirštines, ir einam. Mes ėjom į griuvėsius, tuos plytgalius sudėdavom tvarkingai į krūveles, [jas sukraudavom] į mašinas. […] O va ten šalia stadiono toks kalnas su kapinėmis, ar atkreipėt dėmesį? Tai ten buvo dar antras toks didžiulis kalnas [vietoje stadiono]. Ir paskui ten nutiesė siauruką vagonetėms (tokioms kaip vežimai). Nutiesė nuo viršaus iki apačios. Mes žemę mėtėm, ją vežė žemyn, ir vėl, ir vėl, ir iš to kalno padarė stadioną. Tai čia ne per vienerius metus. Ir va aš už save atidirbau 100 valandų, ir dar už mamą dirbau. Taip leisdavo. Dėdė dirbo fabrike, tai jam nereikėjo, teta paskui irgi fabrike dirbo, tai ir jai nereikėjo, na o sesutė dar jauna buvo labai, šeštoje klasėje. Tai va taip mes atidirbinėjom, ir aš manau, kad čia labai reikalingas, sveikas reikalas – mes, taip sakykime, įdėjome savo darbo į Vilniaus miesto atstatymą. […]Dirbom visą vasarą. Visą vasarą. Kai prasidėjo šiltas laikas, gegužės mėnesį, tai paskui ir visą vasarą dirbom, ir dar rugsėjui kliuvo. Atsimenu, kad ten senamiesty, tose gatvėse, kur dabar Vokiečių, Žydų gatvės, tai taip žiūri į tolį – ir vien tik plytos, vienos plytos, nė vieno namo. Baisu, tai tiesiog siaubas. Tai va, ir mes tokį darbą dirbom. Ir tai, aišku, labai gerai.
Ir kada jau Vilnius atsistatė, kada tai buvo?
Žinot, kad, aišku, ne viskas iškart statoma buvo, visko iškart pastatyti neįmanoma. Aš pasakysiu, nežinau, kiek aš čia būsiu teisus, kiek ne – juk Lietuva įėjo į TSRS sudėtį. Ir viskas, kas buvo statoma, buvo centralizuotai reguliuojama ne respublikos, bet visos šalies mastu. Visi keliai, magistralės, visi pastatai buvo statomi buvusios tarybų sąjungos mastu. Ir nuo to mes niekur nepabėgsime. Žinoma, respublika taip pat statė, ir statė nemažai, bet pagrindinai viskas buvo [centralizuota]. […]
Pavyzdžiui: 1944 ar 1945 metais atidarė aukštąsias mokyklas, o dėstytojų nėra. Vietinių dėstytojų nėra! Ir kvietė – iš Maskvos, iš Leningrado, iš Kijevo, iš Jerevano. Aš pats atsimenu, filosofiją mums dėstė toks Gavrilijanas iš Jerevano, kažkokį kitą dalyką dėstė Vasilijus Ivanovičius Kuliašovas iš Maskvos, iš Leningrado tokia Neupakojeva. Ir tai buvo kaip tokia pagalba, o ką gi daryti?
O kur jūs įstojot, kokia tai buvo specialybė?
Žinote, aš ketinau stoti į [Vilniaus universiteto] teisės fakultetą. Bet rusų kalba nebuvo [tų studijų], o lietuvių kalbos dar užtenkamai nemokėjau. Pažiūrėjom, kas dar yra rusų kalba: vienas fakultetas [programa] buvo – rusų filologija. Ir aš turėjau stoti ten. Kai buvau trečiame kurse, atidarė teisės fakultetą [programą] rusų kalba. Aš norėjau pereiti iš trečio kurso, bet mano šeimyninė padėtis buvo tokia, kad reikėjo dar ir gamykloj dirbti, ir padėti mamai, ir aš negalėjau. Paskui kai jau sportavau, tai dažnai būdavo stovyklos, pavyzdžiui 20 dienų yra stovykla prieš varžybas. Mums duodavo talonus mitybai. Ir aš imdavau talonus ką nors parsinešti [į namus]. […]
Papasakokite, kaip ir kur jūs iš to namuko į butą persikėlėte su šeima?
Mano dėdė dirbo frezuotoju gamykloje ELFA – buvo toks fabrikas Švitrigailos gatvėje. Ir jam paskyrė trijų kambarių butą tokiame pačiame namelyje. Tas namelis buvo kaip tik toj vietoj, kur šiandien stovi to ELFA fabriko valdybos pastatas Švitrigailos gatvėje. Tą namuką nugriovė paskui, ir ten pastatė mūrinį pastatą. Ir trys kambarėliai – atskiras trijų kambarių butas. Nes [anksčiau] mes gyvenome viename kambarėlyje pas šeimininką, o čia – trys kambariukai. O paskui jau tikriausiai po kokių aštuonerių metų (tiek mes ten gyvenom), tada dėdei paskyrė trijų kambarių atskirą butą Lazdynuose. Gerame name, gerą butą, ir jie pasikraustė ten. Bet aš gi išvažiavau į Leningradą. Leningrade mano žmona turėjo 18 kvadratų kambarį, kaip anksčiau būdavo, bendrabutyje […] O kai mes susiruošėme važiuoti čia [į Vilnių], tai mes perskaitėme skelbimą, kad moteris, gyvenanti štai čia [tame bute Algirdo g., kur kalbamasi], keičia 4 kambarių butą Vilniuje į [gyvenamą vietą] Leningrade. Ir mes tą kambarį [Leningrade] pasikeitėme į štai šitą butą. Bet tas butas… grindų nebuvo, radiatorių nebuvo, telefonas tik, atrodo, buvo. Va, viską reikėjo kapitaliai remontuoti. Ir dar [šito buto], kur mes dabar gyvename, viename mažame dešimties kvadratinių metrų kambarėlyje gyveno toks vyras, ir jis ten liko nuo 1960 m. iki 1970 m. Tai mes dar kartu 10 metų su juo gyvenome [šitame bute]. Tai, žodžiu, mes tą kambarį [Leningrade] pakeitėme į šitą butą. Ir nuo to laiko mes šiame bute gyvename niekur neišvykdami. […]
Papasakokite apie buitinius dalykus po karo. Iš kur vandens gaudavote, kai gyvenote tame mažame mediniame namelyje?
Visi patogumai buvo kieme. Tvartas, už tvarto tualetas, kieme vandens kolonėlė. Žiemą, vasarą, nesvarbu [kada]. Tai žinoma, vanduo tai tik šitaip būdavo. […] Bet jūs įsivaizduokit, tarkim, žiemą (beje, šalčiai buvo didesni negu dabar. Aš atsimenu, 1956 metais, tai buvo 30 laipsnių šalčio) šildymas – pirk malkas ar prisikirsk pats. Krosnis apšildydavo, taip, krosnelė mieloji!
O ar su kaimynais kokiais nors susipažinote? Su kuo jūsų šeima bendravo?
Jūs žinote, čia Vilniaus pakrašty, nu gal šeima ir bendravo su kuo nors, bet tiesą sakant – nelabai. Kažkoks buvo šaltumas. Aš daugiau bendraudavau Ukrainoj, kai kaimely gyvenau. Ten visiškai kitaip. […]
O čia Vilniuje gal pravertė tų kaimiškų darbų mokėjimas, gal ką nors sodindavote prie namų?
Sodinom, taip. […] Į Vilnių, kai atvažiavom, tai – jeigu gerai miestą pažįstat, tai važiuojant į oro uostą, ten pravažiuojate geležinkelį, vienuolyną, o prieš geležinkelį dešiniau ten buvo įduba. Ir šalia tos daubos, nuo daubos iki geležinkelio, buvo daržai. Tai ten buvo ir mūsų daržas. Ten mes irgi – ir kasėm, ir sodinom.
Tas daržas jums oficialiai priklausė?
Koks ten oficialumas, eik ir sodink. Nieks nieko nesako – jums žemė. Kad žemė tik neprapultų – eik ir kask, kiek tik tau reikia.
O ką jūs sodinote?
Bulves, daugiausia bulves. […]
O jūs lietuvių kalbą išmokote universitete?
Universitete aš išmokau gramatiką. Pirmus dvejus metus mums buvo privaloma mokytis lietuvių kalbos. Tai gramatiką aš išmokau universitete. O paskui, – mano tinklinio komandoje buvo du lenkai, o kiti lietuviai. Futbolo komanda: vienas žydas, keletas rusų buvo, o kiti lietuviai. Krepšinio komanda – apskritai visi lietuviai. Tai aš nori nenori [turėjau išmokti]… O, be to, mano taisyklė tokia: aš privalau išmokti. Aš norėjau, nes aš privalau. Ir aš praktiškai kalbėjau: ir mokykloje, ir universitete, kur man reikėjo stojamuosius egzaminus laikyti lietuviškai. Tai va šitaip. O mano draugai buvo tinklininkai, tinklinio komanda. Visi mano draugai. Futbolo – ne, nes mes visi išsibėgiodavome. Kaip tik vasara, mes išsivažinėjame. Rugsėjį susirenkam – ir vėl pradedam treniruotis, bet visi studentai iš skirtingų fakultetų. O tinklinio komanda visada kartu, ir daug varžybų vyko. […]
O Jūsų žmona norėjo atvykti į Vilnių, norėjo čia persikelti?
Kaip mes gailėjomės, kad išvažiavome iš Leningrado, oi! Oi, kaip gailėjomės. Bet paskui jau viskas nusistovėjo, viskas buvo labai puiku ir gerai. Bet tie pirmieji dveji metai [Vilniuje]. Ne man, o žmonai. Aš tai čia užaugau, čia visi mano draugai, mano darbas. O žmona, ji ten gimė, ten mokyklą baigė, ten institutą baigė […]. Ir va jai be draugų, be tų [artimųjų], jai labai liūdna buvo. Visą laiką – ašaros, ašaros ir ašaros. Vilniuje ji dirbo radijo inžiniere „petiorkoje“ [įslaptintoje gamykloje]. Kolektyvas ten buvo rusakalbis. Tai ten atsirado draugų. O paskui jau kažkaip savaime, susigulėjo. Dabar ji turi kelis draugus, su kuriais iki dabar draugauja. Taip, kad viskas gerai. […]
Man iš tikrųjų buvo labai malonu su jumis susitikti ir jums va taip papasakoti. Todėl, kad tokio pasakojimo aš niekada niekam nesu pasakojęs. Aš gi pradėjau va iš kur [toli] – nuo Rostovo srities.
O jums pačiam malonu prisiminti, ar sunku prisiminti?
Kai ką malonu, o kai ką nelabai.
[1] Kursyvas reiškia, kad originaliame įraše kalba lietuviškai.