1998 m. žymus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis (1907-2001) padovanojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui savo surinktą tautosakos archyvą, kuriame greta kitos vertingos medžiagos buvo 800 fotojuostų, kurias instituto archyvarai pamažu skaitmenina. Ši medžiaga saugoma LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyno fototekoje, Jurgio Dovydaičio fonde (LTRFt D).
Svetainėje „Pokario Vilnius“ pirmą kartą viešai rodoma dalis J. Dovydaičio 1948-1953 m. Vilniuje darytų nuotraukų, kuriose atsiveria sugriauto pokarinio miesto vaizdai (Nr. 1, 2) ir to meto žmonių tipažai. Didelis nuotraukų ciklas skirtas vienai prestižiškiausių sovietmečiu Vilniaus vidurinių mokyklų – Salomėjos Nėries mokyklai (Nr. 3-50). Iš karto po Antrojo pasaulinio karo mokykla vadinosi Vilniaus 2-ąja vidurine ir veikė buvusio Benediktinių vienuolyno pastatuose greta Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios Vilniaus senamiestyje. Poetės Salomėjos Nėries (1904-1945) vardu mokykla pavadinta 1946 m. Pirmąjį sovietmečio dešimtmetį įstaiga veikė kaip mergaičių mokykla, o 1954 m. ji perorganizuota į mišrią (mergaičių ir berniukų) mokyklą. Naujas stalinizmo (socrealizmo) stiliaus mokyklos pastatas pastatytas 1951 m. po karo nugriautų namų vietoje. Tai pirmoji tipinė keturių aukštų, stačiakampio plano, koridorinės sistemos 960 vietų mokykla, pastatyta pagal Leningrado projektavimo institute N. Ginzbergo parengtą tipinį projektą Nr. 272.
Dalyje nuotraukų matomi vaizdai iš vienuolyno patalpose iki 1951 m. veikusios mokyklos kasdienybės (Nr. 3-22). Tai reportažinės, grupinės ir portretinės mokinių nuotraukos vienuolyno kieme: užsiėmimai per kūno kultūros pamokas, slidininkių susibūrimai, darbavimasis vienuolyno kieme buvusiuose daržuose, laisvalaikio akimirkos pertraukų metu ir kt.
Nuotraukose užfiksuotas mokyklinio inventoriaus perkraustymas į 1951 m. naujai pastatytą mokyklos korpusą (Nr. 23-30). Yra keletas mokytojų ir mokinių grupinių nuotraukų prie naujojo mokyklos pastato centrinių durų, bendro plano pamokų ir mokyklinių švenčių vaizdų, portretinių mokinių nuotraukų mokyklos patalpose (Nr. 31-44).
Keliose nuotraukose užfiksuotos žinomo Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo, žurnalisto, pedagogo, 1944-1953 m. šioje mokyklos matematikos mokytoju dirbusio Vinco Budrevičiaus (1880-1953) laidotuvės Vilniaus Rasų kapinėse (Nr. 45-50).
***
Vilnietė teatrologė, dramaturgė ir rašytoja Gražina Mareckaitė taip prisimena mokyklinius metus, praleistus pokarinėje Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje:
„Komjaunuoliška“ Salomėjos Nėries mergaičių gimnazija pokariu buvo įkurdinta sprogimų ir bombų nepaliestame baroko architektūros ansamblyje, buvusiame benediktinių vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Gimnazijos patalpos irgi buvo tarsi iš fantazijų pasaulio: koridorių labirintai, skliautuoti perėjimai, užrūdijusios geležinės durelės, pro siaurą angą matomas, bet neegzistuojantis kiemas, niekur nevedantys mediniai laiptai, tuščios ertmės ir laukinių vynuogių brūzgynai. Karo pabaigoje griuvėsiais ir degėsiais virtusiame kvartale mokyklos-vienuolyno daržas, atskirtas aukšta mūro siena, buvo lyg gaivi žalia oazė. Tame darže, salotų lysvių ir žalsvėjančių agrastų fone, tartum nupieštos anglimi triūsė kelios juodos figūrėlės – laiko pamirštos, karus marus atlaikiusios vienuolės (jas dažnai matydavome pro klasės langus). Jos su niekuo nebendraudavo, nekalbėdavo (gal tylėjimo įžadai?). Siaurame skliautuotame koridoriuje akis į akį sutikta juoda besvorė būtybė akimirksniu pradingdavo už surūdijusių durų.
(Gražina Mareckaitė. neIšmaniųjų metas. Vilnius: „Charibdė“, 2016)
