Barbara O. (g. 1960). Penktos kartos vilnietė, tautybė – lenkė. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Dirba literatūros projektų koordinatore, yra vadovėlių lenkų kalba autorė, gidė. (Interviu darytas R. Racėnaitės lietuvių kalba. Transkribavo R. Racėnaitė).
Labai įdomus dalykas. Nors aš esu vilnietė, bet mano laikais, mano vaikystės laikais gatvėje, kur mes gyvenome […], niekas nekalbėjo lietuviškai. Sovietmečiu tai buvo Suvorovo1 gatvė, o dabar yra Sapiegos2. Buvo vienintelis mūsų kaimynas, kuris man kaip vaikui labai patiko […] ir visa gatvė tą žmogų vadino litwin, reiškia, „lietuvis“. Aš net jo vardo negaliu pasakyti, nei pavardės. Tiesiog tai buvo litwin. Kitų litwinų – lietuvių – nebuvo toje gatvėje. Ir visi kalbėjo tik lenkiškai, rusiškai ir baltarusiškai. Tai va, tos trys kalbos tai man yra pažįstamos iš vaikystės. […].
Nėra jau to namo, 1973 metais ir tas namas ir ta žemė buvo nacionalizuota. Čia mes ne vieni žmonės, kuriems reikėjo tai pergyventi.
Apie mano vaikystės gatvę. Ką aš galiu pasakyti? Ta gatvė lygiai taip pat atrodė, kaip ir dabar. Jeigu mes eisime nuo Antakalnio gatvės, tai po kaire ten yra tokia žalia tvora [juosianti buvusį Sapiegų rūmų parką ir buvusią karinės ligoninės teritoriją]. Jinai kaip stovėjo mano vaikystės laikais, tai iki šiol ten ta pati tvora. Lentos gal tik pakeistos3. O kitoje gatvės pusėje buvo namai. Namai buvo kiemais padalinti: vidury buvo kiemas, o aplink jį stovėjo namai. Kiemas Suvorovo Nr. 1, paskui buvo kiemas Nr. 3, tada mūsų buvo Nr. 5, tada Nr. 7, tada Nr. 9 – ir baigėsi gatvė. [Mūsų kiemo namuose], kiek atsimenu, buvo 13 butų. Mūsų namas buvo per pusę mūrinis ir per pusę medinis. Mes turėjom 2 kambarių butą: vienas kambarys ir virtuvė buvo mediniai, o vienas buvo mūrinis iš to tokio geresnio namo. Matyt, tie butai buvo perdalinti jau tarybiniais laikais. Nes kai mano tėvai vedė, tai buvo kokie 1958 m., dar prieš mano gimimą, mano tėvas gavo iš darbovietės [tą butą]. O jis dirbo, kaip vadindavo rusiškai, строительный трест – statybinis trestas […]. Jis buvo inžinierius, baigęs VISI4 neakivaizdinį skyrių – architektūrą ir jis ten dirbo kartu su mano mama. Ir jis gavo tą butelį – buvo drėgnas, šaltas. Nebuvo ten nei vandentiekio, nei kanalizacijos. […] Vidury kiemo stovėjo pompa vandeniui ir reikėjo taip stipriai traukti rankeną ir tada kibirais žmonės [vandenį nešdavo]. Kanalizacijos jokios nebuvo. Buvo, atsiprašau [taria su pasibjaurėjimu], kažkur kampe bendras [lauko] tualetas – smirdėjo taip… košmaras, kaip smirdėjo. Man mama niekada neleisdavo ten eit: „Ten eit tau negalima! Viskas! Uždrausta!“. Aš buvau geras vaikas ir neidavau. Bet atsimenu tą kvapą to tualeto.
Iš žmonių, kurie ten gyveno, tai buvo gal trys šeimos, kurios ten gyveno dar ir prieš karą. Buvo tokia ponia Jachimowyczowa [taria lenkiškai], jos sūnus po karo išvažiavo į Lenkiją, tokia senutė labai inteligentiška. Buvo dar rusai, kurie gyveno virš mūsų. Jie buvo stačiatikiai. Lenkiškai miejscowe5, jie gyveno čia, Vilniuje dar prieš karą. […] Dar buvo tokia ponia Lyza, baba Lyza, labai sena močiutė. Ir jinai, matyt, neturėjo, ką veikti. Jinai stovėdavo visą dieną prie savo namo durų vartuose ir visada klausdavo, kas eina, pas ką eina, ko eina. Aš tai jos labai bijojau, o tėvas labai džiaugdavosi, sakydavo, kad mums, vaikams, kieme yra saugu, kol ta baba Lyza stovi vartuose. Tai tokia įdomybė [juokiasi]. […]
Ir aš kaip vaikas labai mačiau tą įvairovę kultūrų ir religijų. Aš lankydavausi ir cerkvėse. Ir man buvo labai įdomu: ir tos šventės, ir kaip viskas vyksta. Mano tėvai aiškino, kad čia tie patys krikščionys, tik šiek tiek kitaip. Ir kad žydai į tą patį Dievą tiki, tik kitaip. […]
Mano tėvas turėjo draugą žydą, kuris ateidavo į svečius. Jis turbūt buvo vardu Mošė, o oficialiai jis buvo Михаил. O tėvas jį vadino Muska. Ir jis ateidavo per žydų Velykas, visada atnešdavo macus. Ir tai buvo labai geras žmogus. Vat, žydas. […] Aš atsimenu, kad buvo Velykos. Dažniausiai ir žydų Velykos, ta Pesach, Pascha, ir katalikų Velykos – maždaug tas pats laikotarpis pavasarį. Jis atnešė, tas Muska, tuos macus – ir tiek daug! O mano mama davė jam kiaušinių dažytų, svogūnuose6. Tokių paprastų raudonų kiaušinių porą. Aš atsimenu tuos kiaušinius mamos rankose – kaip ji duoda tuos kiaušinius už tuos macus. Gal taip priimta buvo? Apsikeisti? […]
Ir už mūsų namų įkalnėje buvo sodas. Tai čia irgi labai įdomu. Atrodo, lyg tai miestas, o tada ten žmonės gyveno kaip kaime. Kiekvienas iš tų žmonių, kurie gyveno tame kieme, turėjo savo lysves ir sodo medžius. Ir ten padalinta: mes žinojom, kad tas medis yra to kaimyno, o šita obelaitė yra to kaimyno. Ir kad negalima nei tų obuolių, nei kriaušių imti, nes tai ne mano. Mes turėjom labai daug vyšnių, aš atsimenu, ir vieną didelę obelį. […] Ir tėvas gamindavo vyną iš tų vyšnių: stovėdavo ant palangės toks didelis butelis ir puf puf puf per vamzdelį eidavo lauk oras. Mano tėvas buvo toks mėgėjas gaminti vyną, visokias trauktines, maistą. Čia buvo jo hobis. […]
Ir turėjom lysvių: auginom svogūnus savo ir net kopūstus. Ir žmonės žinojo kažkur viduj, kad čia ne mano lysvės, aš neturiu teisės čia nieko išrauti, nes tai nėra mano. Tai buvo dar tokia tvarka. […]
Įsivaizduokit, mano tėvas pats prieš mano gimimą padarė tą visą [įvedė į butą vandentiekį]. Visi kaimynai rodydavo! Mes turėjom net karštą vandenį. Buvo pečius ir virš jo tokia statinė metalinė – ir turėjom net karšto vandens. Net buvo vonia! Pas mus vonia buvo virtuvėje. Virtuvė mano prisiminimuose didelė. Gal ji iš tikrųjų nebuvo tokia didelė – vaikas mato pasaulį kitaip nei suaugusieji. […] Ir tėvas padarė tokį stalą – dėžę, o viduje paslėpė vonią. Kai nereikėdavo maudytis, uždarydavo – ir būdavo kaip didelis stalas. O kai reikėdavo maudytis, tada atidengdavo – ir ten buvo vonia su karštu vandeniu. O prie to stalo buvo didelis langas ir galėjai viską matyti […]. Mano atsiminimuose tai buvo visai kitas gyvenimas. […]
Mano tėvas buvo išvežtas į Rusiją 1944 m., jam buvo 16 metų. Grįžo 1948 m. Тiesiog ištremtas как враг народа7. O jo sesuo irgi 1944 m.: buvo teismas ir ji gavo 25 лет лагерей в солнечном Магадане8. Ir grįžo iš ten, atsiprašau [taria su pasibjaurėjimu], tik kai nudvėse Stalinas 1953 m. Dar keturis metus jie ten gyveno ir tada grįžo. Ji ten ištekėjo, mano pusbrolis Magadane gimė. Bet negalima buvo grįžti į Vilnių, kadangi ji ten figūravo kaip Lenkijos pilietė. Ir išleido tiktai į Lenkiją, tiesiai į Lenkiją. Negalima buvo grįžti į Tarybų Sąjungą. Kodėl mano seneliai iš tėvo pusės liko Vilniuje? Kadangi ir vienas vaikas, ir kitas vaikas buvo Rusijoje, tai buvo galima vieną kartą per mėnesį siųsti maisto siuntinius: lašinius, svogūnų. O iš Lenkijos tai jau tų dalykų negalima buvo daryti. Užtat ir liko seneliai. Ir paskui, kai grįžo tėvas, tai dar teta ten buvo iki 1957 m. O 1957 m. buvo paskutinė repatriacija. Jie nespėjo susiruošti. Taip ir liko. Taip jau turbūt turėjo būti…
O jūsų tėvai negalvojo išvažiuoti?
Ne. Niekada. Mano tėvas sakydavo: tu nie swój i tam teź cudzy. Čia gal taip skambės nelabai simpatiškai, bet gal, iš vienos pusės, yra tokia tiesa: „čia ne savas, o ten irgi svetimas“. Gal ir yra tiesos tokiam posakyje.
O kodėl čia ne savas?
Na, žinot… Dabar gal čia jau truputėlį suminkštėjo tie dalykai9.[…] Tarybų Sąjungoje kiekvienas žmogus turėjo tą личное дело10. Ir buvo ten пятая графа11. Pirma grafa – pavardė, antra grafa – vardas, trečia grafa – gimimo data, ketvirta grafa – gimimo vieta, o penkta – национальность12. Ir, vat, ta grafa buvo vienas iš pagrindinių dalykų, pagal kurį žiūrėjo, kas yra враг народа13, o kas nėra. Ir pirmoje vietoje tai buvo поляк14 – Tarybų Sąjungoje čia buvo pagrindinis priešas, o antras tai buvo еврей15. […] Aš manau dėl to, kad [lenkai buvo tie], kurie nenorėjo gyventi ramiai, visada kažko nori, prieštarauja. Na, žiūrėkit, Lenkijoje ten visada kažkas [vyko]: visi tie sukilimai, žiūrėkit, nuo caro laikų! Daug tokių priežasčių gali būti.
Na, bet pas mus Lietuvoj tai gal buvo švelniau, nei, pavyzdžiui, kokioj Baltarusijoj… Aš žinau, nes mano vyro mama kilusi iš Naugarduko [apylinkių]. Jai buvo 16 metų ir ji atvažiavo į Vilnių [po karo]. Tai, kad gautų pasą (nes žmonės neturėjo paso, gyveno kaip kokie vergai), negalima buvo įrašyti „tautybė – lenkas“, nes niekada paso negausi. Ir įrašė национальность – белoруска16, nors jie niekada nebuvo baltarusiai. Buvo ir katalikai, ir kalbėdavo lenkiškai namie, – o įrašyta iki šiol. Ir mano vyro gimimo metrikoj: tėvas lenkas, nes iš Vilniaus, o motina – baltarusė, kadangi, vat, ta пятая графа buvo. […]
Mano tėvas buvo ištremtas, teta buvo ištremta. Jis žinojo, kad visur [gali būti sekamas]. Ir, matyt, jis bijodavo tų dalykų. Man taip atrodo. Bijodavo, kad visur buvo KGB. Tiesiog bijodavo. Nieko man nepasakojo. Vaikas juk gali viską [išpasakoti]. O tada iš karto: дочь врага народа17. […]
Kai atėjo sovietai, atėjo karininkai, viršininkai [pas senelį, kuris dirbo karinių kapinių prižiūrėtoju]. Aišku, tada dar žmonės iš senų laikų mokėjo kalbėti rusiškai. Ir senelis juos pavaišino: lašiniai, degtinė, agurkai. Ir aš negaliu patikėt, na, bet tai tiesa (man tėvai pasakojo). Tas pulkininkas žiūri ir klausia: „Что это?“– „Сало“18. Paragavo, na, labai skanu! – „А где это делают?“ – „Идем, я тебе покажу“19. O ten jie [senelio šeima] irgi turėjo kiaulę – visą karą bado nebuvo – turėjo savo [mėsos]. Nuvedė, va, sako, čia lašiniai. To karininko akys tokios [rodo, kokios], negalėjo patikėti. Nežinau, gal jie žmonės iš vaikų namų?.. Košmaras, ar ne? [juokiasi]. […]
Tas terminas „repatriacija“, jis nėra teisingas. Repatriacija – tai reiškia „grįžti į tėvynę“ iš lotynų. O, atsiprašau [pasipiktinusi], čia gi žmonės gyveno nežinau, nuo kokių amžių, nuo kokių laikų. Čia yra labai sudėtinga. Čia nėra atsakymo vienu sakiniu. […]
Mes – žmonės, tie, kurie čia gyvena. […] Tie žmonės, kurie gyveno čia aplink Vilnių ir dar į Rytus: dabartinė Baltarusija, Naugardukas, link Minsko. Tos visos žemės čia. Čia tie visi didikai ir paprasti, mažesni bajoriukai. Jie visada save vadindavo „lietuviai“, reiškia, litwin. Bet ne ta prasme, kaip mes dabar suprantam, kad lietuvis – tai jis kalba lietuviškai ir turi lietuvišką kultūra. Bet čia tie, kurie prie žemės! Čia yra skirtumas. […] Ir, vat, tas, vat, padalinimas, kuris buvo padarytas: aha, jeigu tu kalbi lenkiškai, tai tu lenkas, o ne lietuvis. Taip negalima! O čia kažkada kažkas taip [padarė]. Ir čia, vat, ir yra ta tragedija. Ir tarp tų vietinių lenkų čia pas mus. Mano mama ir mano tėvas, kol dar gyveno prieš karą Vilniuje, jie sakydavo: „S Polski przyjechal„20. Jie gyveno čia, [tuometinėje] Lenkijoje21, bet sakydavo „Atvažiavo iš Lenkijos“. O iš kitos pusės, [po karo] gyveno Lietuvoj ir sakydavo „A, z Litwy przyjechal“22. Suprantat? Aš tai jaučiu tą skirtumą ir tą, vat, „prie žemės“. Ir ta kultūra yra kitokia, mūsų, čia, vietinių lenkų. Jinai yra kitokia, nei tų lenkų, kurie gyvena ten Lenkijoje. Mes esame kiti. Visiškai skiriamės. Ir tradicijos, ir kultūra, mentalitetas visiškai yra kitas. Aš tą matau labai gerai. Ir labai labai yra skaudu, kai kartais, pavyzdžiui, girdi, kalba kas nors kur nors lenkiškai ir pradeda [piktintis] žmonės – nepatinka kažkam. […] Čia viena iš Vilniaus kalbų. […]
Aš iš tikrųjų esu savo žemės patriotė, savo krašto, savo valstybės. […] Čia yra mano tėvynė! Aš gyvenu Lietuvoj. Čia yra mano tėvynė. Na, ir aš turiu gerbti tą tėvynę. Man malonu, kai mano tėvynė gražėja. Nes kai tėvynė į tave kartais žiūri kaip į okupantą, na, tai… […]
Man atrodo, kad kiekvienas miestas, kiekviena šalis yra turtingesnė, jeigu yra joje daug visko. Gal toj mono [monoetninėje šalyje] lengviau gyventi, bet kai yra poli23 – tai gal tada įdomiau tiesiog?
[1] Taip buvo pavadinta nedidelė gatvė viename iš Vilniaus mikrorajonų – Antakalnyje. Aleksandras Suvorovas (1729-1800) – žymus rusų karvedys.
[2] Leonas Sapiega (1557-1633) – LDK valstybės politinis veikėjas. Jo vardu gatvė pavadinta po 1990 m. Ji eina palei buvusio Sapiegų rūmų parko tvorą ir veda link išlikusio Sapiegų giminės rūmų ansamblio Antakalnyje.
[3] Prieš porą metų tvora buvo renovuota, lentos pakeistos metaliniais segmentais. Pateikėja to nežino.
[4] VISI – Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
[5] vietiniai.
[6] Tradicinis ir iki šiol populiarus kiaušinių dažymo būdas, verdant kiaušinius skystyje nuo svogūnų lukštų.
[7] kaip liaudies priešas.
[8] 25 metus lagerio saulėtame Magadane.
[9] Turimos omenyje antilenkiškos nuotaikos.
[10] asmens bylą.
[11] Penktoji grafa – perkeltine prasme vartojama frazė, reiškianti SSRS galiojusią prievolę penktoje dokumentų (asmens bylos, paso, gimimo liudijimo ir t.t.) eilutėje nurodyti asmens tautybę.
[12] tautybė.
[13] liaudies priešas.
[14] lenkas.
[15] žydas.
[16] tautybė – baltarusė.
[17] liaudies priešo dukra.
[18] „Kas tai?“ – „Lašiniai“.
[19] „O kur tai daro?“ – „Eime, aš tau parodysiu“.
[20] „Iš Lenkijos atvažiavo“.
[21] 1920-1939 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai.
[22] „O, iš Lietuvos atvažiavo“.
[23] Turima omenyje daugiakultūrinė aplinka.