Meilė Š. (g. 1939). Į Vilnių atvyko su mama 1945 m. Baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilnius dailės akademija). Dailininkė. Tautybė – lietuvė. (Atsiminimus parašė raštu lietuvių kalba).
Ūkanotasis Vilnius – miestas, kurį likimas lėmė pažinti, bėgti iš jo ir vėl sugrįžti, mylėti ir nemylėti, ilgėtis ir baisėtis, suvokti, bet nežinoti, tikėti ir neapkęsti. Kiekvienas žingsnis, žengtas jo užkoduotomis gatvėmis, gaisru atsiliepdavo širdyje ir tebeskamba iki šiol, iki užmiršimo. Jo tamsūs gatvių labirintai, nežinomybės nuvaikščioti kiemai, blausūs žibintai ūkanotoje vienišoje naktyje visados dvelkė nebūtim, ieškojimu ir praradimu, ieškojimu esmės, praradimu prasmės.
Nežinau, ar mylėjau kada, nežinau ar ilgėjausi jo, nežinau ar sugrįšiu į jį – savą, svetimą ir paslaptingą. Jame ištirpsta meilės ir tėvynės suvokimas, jis sugeria viską ir vėl reikalauja naujos duoklės. Jam niekados negana, ištisų gyvenimų jam negana, ištisų kartų ir kartų kartų jam negana…
Kada pirmąkart mano pėdos palietė jo žemę, mano akys pamatė skliautuotus bokštus, ausys išgirdo duslų varpų skambesį, riedantį neramiais upių ir upelių paviršiais.
Išnyko karaliai, kalėjimai, kartuvės ir karžygių kapai. Išnyko grandioziniai monumentai. Metalinės jų rankos neberado jokios krypties.
Aš sustojau ir apsidairiau savo vaikiška širdimi priimdama visa tai. Ar tai buvo dovana, ar tik paklydimas, „saulės miesto“ utopija, tikrasis ūkanotasis Albionas?
Pamenu kalną, aukštą kalną, ant jo stūksančią apgriautą pilį, sudraskytus kyšančius akmenis, baltas siaurų langų akiduobes, žvelgiančias į sužėlusias neįžengiamas kalvas. Tankūs medžiai virpėjo ir daužė langų likučius. Jie ilgėjosi tų, kurių jau nebuvo.
Dvi jaunos moterys tempė mane, dar per mažą, suktais ir raitytais išgriuvusiais pilies laiptais. Tarpais jų nebuvo visai ir aštrius posūkių kampus užpildė suraišiotos virvinės kopėčios, primenančios laiptus, kai kur netgi turėjusios pririštų lentų pakopas. Žinau, kad lipt buvo sunku ir baisu. O ir tikslo tokio nebuvo. Viršus buvo skylėtas, pavojingos kiaurymės, siūbuojantys balkiai pasvirdavo, atverdami po savim pavojingas angas. Sienų, papuoštų įmantriais kardais, irgi nebuvo. Tačiau tai buvo pilis, Vilniaus Pilis, Gedimino sapno Pilis ir kiekvieno širdį užvaldydavo troškimas būti joje, pajust jos didybę ir jėgą.
Praėjus daugeliui metų, sutemus tamsiai vėjuotai rudens nakčiai, dar kartą atsidūriau pilyje. Vėjai siautėjo ir ūžė, apledėjusiais savo pirštais daužydami langus, jų juodus beveidžius stiklus. Pilis buvo ta pati, bet griuvėsiai buvo išnykę, kalnas, nors blausiai, bet apšviestas, o ant bokšto viršūnės plevėsavo didžiulė raudona vėliava. Kalno šlaitai apaugę tvirtais galingais krūmais, tarsi apglėbę juos susipynusiomis šaknimis. Karo pėdsakai tarsi buvo dingę. Tvyrojo nerami audringa taika. […]
Vilniaus geležinkelio stotis 1945-1946 m.
Vilniaus geležinkelio stotis, į kur suvažiuoja ir išvažiuoja prigrūsti traukiniai, skarmaluoti žmonės, tamsiais nuo purvo ir vargo veidais. Jų akys limpa iš nuovargio. Jie bijo užmigt, kad nebūtų apvogti, bet vogt iš jų nėra ką. Tik apipelijusi duonos kriaukšlė su geltonais pelynų skonio lašiniais – didelis turtas. Jis suteikia galimybę išgyventi dar vieną benamę dieną pakeliui į niekur. Tarp murzinų šlapimu pasmirdusių ryšulių lyg šunyčiai susiraitę snaudžia vaikai, dažnai be puskojinių, purvinais skudurais apraišiotais nutrintais pūslėtais pirštais. Motinos apklosto juos beformėmis fufaikomis, vieninteliu rūbu, kurį jos turi. Nei tualetų, nei vandens, nei gražių grindų, išklotų spalvotomis plytelėmis. […]
Stotis perpildyta, ūžianti, purvina, nušepus, apgulta plūstančios pilkos apiplyšusios, nešuliuose paskendusios minios, nežinančios nei savo praeities, nei ateities. Pagrindinė, svarbiausia to meto miesto arterija. Peronas, bėgių ir begalės traukinių raizgalynė. Viskas juda, viskas dunda, švilpia, ūžia, kamuoliais veržiasi garvežių dūmai. Keleiviniai bespalviai vagonai, tavarniakai [krovininiai vagonai], platformos, drezinos – viskas užversta begaliniais nesuprantamais kroviniais ir žmonėmis. Žmonės visur – perpildytuose vagonuose, apkibę juos, kabantys ant vagonų laiptelių, susigrūdę ant tavarniakų stogų, susikūrę ten ugnį šildosi rankas, o gal vandenį atsigerti. Platformos pilnos kareivių, susikrovusių šautuvus tarp kojų.
Abi su mama išlipome šioje tankioje maišalynėje, triukšme, chaose su savo keturiais čemodanėliais [lagaminais] – vieninteliu turtu, likusiu mums iš subombarduoto namo, kuriame gyvenome. Visur rusiški šūksmai, judantys priešingom kryptim traukiniai ir aš, dar nedidelė, bet nejaučianti baimės. Mama sutrikusi, nei žodžio nemokanti rusiškai, o netoliese platforma, pilna kareivių. Staiga vienas iššoko, po to antras, trečias, ketvirtas pripuolė padėt nešt mūsų čemodanėlių. Atrodė, kad viskas bus gerai. Mes ir kareiviai lindom po judančiais traukiniais, po daugybe jų, kad patektume į stotį. Tačiau pasiekus stoties prieigas visi jie dingo su mūsų paskutiniu turtu. Iš po traukinių išlindo tik vienas kareivis, pastatė čemodanėlį ir dingo. Palikusi mane stotyje, mama puolė jų ieškoti. Aišku, kad nebuvo prasmės. Aš sėdėjau ant grindų viena visoj šitoj dvokiančioj maišalynėj ir laukiau jos. Laukiau be galo ilgai, bet nebijojau, niekada nebijojau. Ėjo naktis. Judėjimas nesiliovė – kareiviai, vagys, sužeistieji, apsiraišioję nusilupusiais tvarsčiais, iš batų kyšančiais purvinais autais, bobos su vaikais, apsiraišiojusios nudėvėtais skarmalais, su nešuliais – visa tai maišėsi aplinkui. Mamos nebuvo.
Tik paryčiais verkdama ji pripuolė prie manęs. Jos neįleido į stotį. Neįleido net pas paliktą vaiką. Reikėjo gaut perono bilietą, reikėjo rasti komendantą, kad išduotų leidimą. Tas leidimo gavimas užtruko visą naktį. Daugiau mes jau nieko nebeturėjom – nei namų, nei turto, nei maisto. […]