Vladislovas B. (g. 1933). Į Vilnių atvyko 1949 metų balandžio 27 d. iš kaimo Utenos rajone. Vilniuje studijavo ir dirbo žemės darbus ūkyje netoli Belmonto. Baigęs studijas dirbo inžinieriumi, vėliau – dėstytoju. Tautybė – lietuvis. (Interviu darytas J. Jonutytės ir R. Racėnaitės lietuvių kalba. Transkribavo M. Lukošienė ir R. Racėnaitė).
O atsiradau aš Vilniuje šitokiu va būdu. […] 1948 m. metų pavasarį mūsų mama buvo sąrašuose tremčiai. Tėvukas buvo labai darbštus žmogus, du kartus žemę pirko savo nelaimei. Paskutinį penkių hektarų kartą sklypą pirko […] tarp 1939 ir 1940 metų. Ir, žodžiu, pasidarė jis liaudies priešas. Ir važiuot mes visgi į Sibirą neišvažiavom, tiesiog išvengėm. Tėvukas turėjo pusbrolį prokurorą. Nu, ir jis pradėjo teirautis, ką daryti, reiškia, dėl tos tremties. Tai mes, reiškia, išlikom, teko tėvukui registruotis iš naujo gyvenimui. Nu, ir pusbrolio patartas, jis paliko tėviškę ir atvažiavo Vilniuj ieškoti darbo. O tais laikais buvo tokia padėtis: 1947 metai, pinigų reforma, červoncai baigėsi, atsirado rubliai, dešimt kartų sustiprinti, bet vis dėlto vis tiek tas gyvenimas buvo baisiai prastas. Ne tik darbuotojų, bet ir, taip sakant, vadovybės. Todėl kiekviena rimta įstaiga – ministerijos, trestai – turėjo pagalbinius ūkius. Kokiu būdu? Apie Vilnių labai daug laisvų žemių, tame tarpe ir šita. Čia buvo ta gyvenvietė, išskyrus jau tą namelį, šitą namelį pastačiau pats [rodo]. O visi tie pastatukai, tie du pastatukai [rodo], tie buvo kumetynai, reiškia. Buvo žydų tautybės žmogus Šobatas, jis užsiminėjo daržininkyste, ir reikalingi buvo darbininkai. Tai va, jiems ir buvo tie namai pastatyti, kiekvienas namas buvo kryžium pastatytas, keturių kambarių, ir kiekvienam kambary buvo po kumečio šeimą.
Tai va, tėvukas atvažiavęs į Vilnių sudėvėjo dvi poras batų, ieškodamas darbo. O padėtis tokia buvo kvaila. Darbininkų reikėjo visur, taip pat ir tuose pagalbiniuose ūkiuose, bet, reiškia, jeigu tu Vilniuje neprisiregistravęs, tavęs nepriima į darbą. O tavęs neregistruoja todėl, kad tu nedirbi. Uždaras ratas. Tai va, buvo čia toks ūkio vedėjas, labai jam patiko tėvukas, kadangi jis darbštus, sumanus, žinote, savo ūkį turėjo, sėkmingai valdė. Nu, ir tada mane pasikvietė pirmiausia, paskui ir mama, ir seserys abi suvažiavo. Į vieną kambarį kumetyne. Be jokių patogumų, be nieko. O taip prasidėjo čia mano gyvenimas Vilniuje. […] 1949 m. balandžio 27 dieną aš čia atsiradau.
O kiek jums metų tada buvo?
Šešiolika. […] Šešiolikmetis. Dar be paso. Tėvukas, bijodamas, kadangi mes nelegaliai [įsikraustėm], užregistravo tuos, kurie pasus turėjo. Aš tai paso neturėjo. Partizanai ten nelegaliai tuos štampus pardavinėjo, su virtu kiaušiniu nukopijuodavo. […] Nuluptas jis [kiaušinis] turi lyg tokią plėvę. Tai jis [partizanas] ant to išpaišyto antspaudo paridena ir paskui ant tavo paso. Ir užregistruotas. Tai va, kada man prireikė paso, tėvukas primygtinai paprašė, kad aš vietoj B. V., V. sūnus, parašyčiau anketose – ten net penkios anketos buvo pasą imant – Bilinskij Vladimir Vikentjevič. Man taip buvo nepriimtina, bet žinot, šešiolikmetis. Ir tikrai buvo pamačlyva. Niekas nieko nekliudė ir niekas manęs nelietė su tokia pavarde. Ir, įsivaizduojat, nors metrikai gi buvo visiškai kiti, vis tiek pagal tuos blankus jiems patiko, kad čia rusiška pavardė, tėvavardis. Ir taip aš iškentėjau nuo 1949 m. iki kažkur 1956-1957 m. Reiškia, atsirado galimybė pasistatyt namelį, tai forminti ant šitokios pavardės aš jau nebesutikau. Tėvukui pasakiau, kad jau pakaks. Nu, ir tada pasikeičiau, reikėjo teismo tam. […]
Su keturiom klasėm buvau atvažiavęs čia [į Vilnių]. 1944 m. baigiau pradžios mokyklą [kaime]. Ten baigėsi vokiečių okupacija, ir užėjo tarybų valdžia. Ir būtent atsitraukiant vokiečiams, pas mus apsigyveno vokiečių štabas, kažkoks aukštas karininkas. […] Ir užskrenda lėktuvai. […] Namas mūsų buvo lentelėm kaltas, tamsiai mėlynas, langai balti. Lygiai tokia pati už kilometro pradžios mokykla, taip pat nudažyta. Ir jie užskrido. […]. O toj mokykloj, ten sumaištis, lakstyti pradėjo žmonės. Ir trenkė į mokyklą, uždegė ten kitus pastatus, iššlakstė jie po visą kaimą, mokykla sudegė ir mums pažymėjimai nebuvo spėti išdalinti. Ir aš likau ne tik kad su keturiom klasėm, bet ir be pažymėjimo. Man dar buvo problema pradėt ir vakarinėj mokykloj mokintis [Vilniuje]. Šiaip taip fiktyvų pažymėjimą gavau, buvo gyvas dar mokytojas. […]. Ir taip aš [Vilniuje] trylika metų sukau trikampį: namai – darbas – mokykla. Septyni metai vidurinėj ir dar šeši metai aukštojoj mokykloj. Šiaip būtų penki, Kauno politechnikos instituto vakarinis filialas Vilniuj buvo, o kadangi vakarinis, tai metais daugiau. Taip aš 1952 m. pradėjau mokytis penktoj klasėj ir aukštosios šeštą kursą baigiau 1965 m. Vat, šitoks gyvenimėlis. […]
O jeigu į tuos laikus dabar sugrįžtume, kai jau atvažiavote jūs su visa šeima į Vilnių, kaip sakėt, šeši žmonės vienam kambarėlyje, ir turbūt iš karto puolėt darbo ieškoti?
Aš pradžioje metus išdirbau čia. […] Kodėl pagalbiniai ūkiai buvo reikalingi? Sakykim, augino pagalbinis ūkis [karves] pienui, daržoves ir visa tą aš veždavau į trestą. Čia buvo pagalbinis apželdinimo tresto ūkis. O tresto darbuotojai, administracija išsipirkdavo [produktus] už nedideles kainas, nes buvo visuotinis deficitas, kortelės, tiesiog siaubingas tas gyvenimas buvo. Tai vat metus laiko aš iškentėjau. […] Mama melždavo karves. […] Nu reikalingi buvo darbininkai. Nors seserys tai jau čia nedirbo. […] Ūkio vedėjas buvo mėgstantis nemažai išgert, o aš buvau šoferis ant frontavykės kumelės. [Vežimas] tokia pasoste aukšta. Tai, būdavo, po darbo jam reikia kur nors važiuoti į miestą. Nuvažiuoja, prigeria, paskui svirduliuodamas prieina iki [vežimo], kad aš jį įsikelčiau. […] Nu, man linksta kojos, [vedėjas] stambus vyras, kažkur apie šimtą su virš kilogramų. O aš toks berniokas, – iš to vargo, iš tų nervų. […]
Buvo 1948 metai – tremtis. Tai žinodami nebenakvodavom namie [kaime]. Aš pas gimines, pas kaimynus [kaime slapsčiausi], paskui pasitrainiojom kas kur po vieną. Paskui 1949 m. vėl buvo tremtis, – pas tetulę, mamos seserį gyvenau. Ant rytojaus [po trėmimų] atvažiuodavo stribai pasiimt turto. Jiems gi kas, tuos gi išvežė, nieko nėra, ir atvažiuoja. Žiūriu, – pro mano tetulės sodybą bėga klasės draugas. Jis bėga, aš išsigandęs irgi, dar prisijungė vienas. Ir iš mūsų trijų vieną [stribai] nušovė. Tėvukas sužinojęs iš karto mane pasikvietė [į Vilnių]. Tai va ir tada prasidėjo mano gyvenimas jau čia. Kažkaip keista, kad nieko nebaisu čia buvo. Kad ir ankšta, gyvenom. […]
Paskui aš mokiausi profesijos, mokiausi šaltkalviu, paskui metalo tekintoju, paskui, jau kada studijavau aukštojoje – projektavimo. Ir paskui, daugiausia, ilgiausia, dvidešimt penkerius metus pradirbau pedagoginį darbą. Pradėsčiau. Tai va taip. Dėsčiau, kaip nekeista, dėsčiau skaičiavimo mašinų gamybos technologiją. O šiuolaikinės skaičiavimo mašinos aš visiškai nežinau. Dėsčiau tokią skaičiavimo mašiną, kur aštuoniasdešimt procentų jos mechanika ir tik dalis elektronika. Kur skaičiavimo mašina į vieną kambarį netilpdavo. Buvo skaičiavimo mašinų gamyklą. Žinot? Buvo Dzeržinskio gatvėj, dabar Kalvarijų. Tai va išdirbau dvidešimt penkerius metus, o tarybiniais laikais buvo tokia konstitucinė norma – trim profesijom – dėstytojam, gydytojam ir aktoriam, išdirbus vienoj vietoj dvidešimt penkerius metus, galėdavai išeiti į dalinę pensiją. Nežiūrint, kad tu nesulaukei stažo, reiškia darbinio stažo. Aš tuo pasinaudojau. […] Tai vat, o kadangi maršrutinio transporto nebuvo, tai įsigijau dviratį, paskui motociklą, o 1955 m. metais jau gavau pirmąjį maskvituką naują.
Kaip jums pavyko tada?
Reikalas buvo tas, kad pradėjo gamint vokišką „Opel olimpia“ markės modelį. [Po karo rusai] atsivežė iš Vokietijos visą gamyklą, bet ilgainiui ta forma nebetiko, labai pasenusi forma, toks vabalas, atsimenat? Tai kada pradėjo gamint naują Moskvičiaus modelį, o to seno modelio buvo prigaminę ir jau nebuvo norinčių jo pirkt. Padarė gyvą eilę, savaitę laiko Gorkio gatvėj šeimos dėka pasikeisdami budėjom toj eilėj dieną naktį. Jeigu tik ateina patikrinimas, į dieną kelis kartus tikrina, o tu nebeatsiliepi, tai tave išbraukia. Tai vat šitaip mes išstovėjom, ir aš tokiu būdu gavau. Atėjo telegrama, kad atvykit pasiimt automobilio. Penkiasdešimt penkis automobilius atsimenu prekinėj stoty. Važiuodamas galvojau, kad tik nebūtų šviesiai mėlynas. Nuvažiuoju, – visos penkiasdešimt penkios būtent tokios. Maždaug dešimt metų su juo važinėjau, paskui Volga, paskui žiguliukas, nu ir, žodžiu, dabar jau, dabar net ir firmas užmiršau.
Dažnai prireikdavo į miestą važiuoti, dar kai motociklą turėjot ir dviratį?
Žinoma, kad reikėdavo, daug reikėdavo. Neturėjom nei telefono. Reikia paskambinti, tai važiuoji į miestą, į telefono automatą. […]
O negalvojot kažkur į miestą kraustytis iš čia? Čia nutarėt likti ir namelį statytis?
Ne, tikrai neturėjau tokio noro, man patiko ta vieta. Čia gi Vilnelė vietoj. Čia dabar gyvenant, tai kuro neperkam, aš esu Belmonto miško sanitaras. Miršta tie medžiai, miršta. Manęs nedomina gyvi medžiai, tiktai nudžiūvę. Ir aš jų tiek prisivežu dar priedo nieks neima nei klevo, nei ąžuolo. Nes vienus metus pabandė, per metus pečius išėjo iš rikiuotės, tai man net atidavę gatavas malkas pasiimti, nes kam gi norisi kas metus daryt krosnį iš naujo. Tai vat ir dabar yra, jeigu matėt, krūvelė malkų. Su karučiu atsivežu, susipjaunu, turiu pjūklą galingą ir, žodžiu, neturiu kol kas, neturiu problemos su malkom.
Jūs sakėt, kad iš gėlių auginimo dar papildomai vertėtės, tai žemės daugiau turėjot?
Kada vedžiau, tai Zarasų rajone gyveno uošviai, tai ten, sakykim, tulpes sodindavom, nu ir čia mes turim tos žemės ne tik šitoj vietoj, bet ir turim Folklendo salas [juokiasi]. Užgrobtas teritorijas. Turim sočiai tos žemės, gal nelabai kas nori jos dirbt. Turiu tokį plūgelį, kur pats patraukiu, apariu.
Dar iki dabar traukiat?
Taip, žemė išdirbta, ne dirvonas, nesunku. […] Taip pat ir daržininkystė, sakykim, braškes valgom visus metus, serbentų dar yra. Bulvių pasisodinam, nu ir vat, sakykim, gervuogės, šiltnamiuose pomidorai auga. Žodžiu, nevengiam darbo, kad darbas labai labai reikalingas žmogui.
Visą laiką ūkiškai ir gyvenot?
Niekada be žemės darbų, ne, kiekvieni metai jau žinom, kada ką daryt ir tą darom. […]
Kaip jūs pats manot, ar jūs tapot miestiečiu?
[Žmona]: Kad vis tiek kaime gyvenam.
Nu čia kaip pasakysi…
[Žmona]: Nu gal grynai kaime gal jau labiau nesinorėtų gyventi.