Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario dešimtmečiais miesto gyventojų sudėtis pakito itin radikaliai (tokių didelių socialinių, kultūrinių ir demografinių pokyčių per tokį palyginti trumpą istorinį laikotarpį tik nedaugeliui miestų yra tekę patirti). Prieš karą didžiumą Vilniaus gyventojų sudarė lenkai ir žydai, tuo tarpu lietuvių, 1931 m. duomenimis, tebuvo mažiau nei vienas procentas. Per karą daugiau nei 90 proc. iš 60 tūkstančių Vilniaus žydų, o sykiu ir visa turtinga, spalvinga, klestinti jų kultūra, kurios dėka Vilnius net vadintas „Šiaurės Jeruzale“, iš esmės buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
Ir tai dar buvo ne viskas: ne mažesnis demografinis lūžis laukė pokariu. Per 1944–1946 m. vykdytą Sovietų Sąjungos ir komunistinės Lenkijos „apsikeitimo“ etniniais lenkais ir lietuviais kampaniją (arba sovietų valdžios parengtą vadinamąjį homogenizavimo planą), kurią istorikai linkę laikyti tiesiog prievartiniu iškeldinimu, turinčiu net tam tikrų etninio valymo požymių, iš likusių maždaug 110 tūkstančių Vilniaus gyventojų daugiau kaip 90 tūkstančių lenkų ir Lenkijos pilietybę turėjusių žydų (t. y. apie 80 proc. tuometinės miesto populiacijos) „gyvuliniais“ vagonais buvo išgabenti į Lenkiją, daugiausia – į ištuštėjusias Rytų Prūsijos sritis. Nenorintiems išvykti buvo grasinama tremtimi į Sibirą. Nors mainais siekta „susigrąžinti“ apie 15 tūkstančių etninių lietuvių iš Lenkijos, istorikų turimais duomenimis, atvyko tik juokingai mažas jų skaičius – 14 asmenų.
Tad miestas, netekęs didžiosios dalies savo ankstesniųjų gyventojų – lenkų ir žydų (tarp kurių buvo ir kone visas kultūrinis tarpukario elitas bei inteligentija, kurių Sovietai itin stengėsi atsikratyti), liko kone visiškai tuščias bei apleistas. Nemažai jo buvo sugriauta. Statistiškai iš 525 Vilniaus senamiesčio pastatų per karą nukentėjo apie 34 proc. Tiesa, didelę jų dalį nesunkiai būtų buvę galima atstatyti, tačiau pokariu daugelis jų buvo galutinai nušluoti nuo žemės paviršiaus, valant vietą Sovietų valdžios sumanytam miesto perplanavimui. Sykiu sovietinis režimas dėjo nemenkas pastangas, siekdamas pakoreguoti kolektyvinę atmintį ir ištrinti dalį jam ideologiškai neparankios Vilniaus istorijos. Buvo tiesiamos naujos gatvės, kuriama nauja infrastruktūra, statomi nauji paminklai, o daugelis senųjų miesto gatvių gavo naujus pavadinimus.
Nepaisant tam tikrų naujosios politinės valdžios pastangų, į ištuštėjusį, nusiaubtą miestą iškart po karo lietuviai keltis neskubėjo – labiausiai dėl itin prastų buitinių sąlygų ir nepavydėtinos kriminogeninės padėties. Tačiau į Vilnių atvyko nemažai žmonių iš Baltarusijos, Ukrainos, įvairių Rusijos sričių – dauguma jų bėgo nuo dar didesnio skurdo ir bado; tačiau kitą dalį sudarė centrinės Maskvos valdžios atsiųsti „specialistai“ – komunistų partijos aktyvas ir industrializacijos vykdytojai. Tuo tarpu dalis atsikėlėlių iš įvairių Lietuvos vietų į Vilnių atvyko vengdami gresiančios tremties ir tikėdamiesi lengviau pasislėpti dideliame ir margame mieste.
Lietuviai gausiau keltis į Vilnių pradėjo tik antruoju pokario dešimtmečiu, kaime iš esmės užbaigus priverstinę kolektyvizaciją ir nuvarius daugumą valstiečių šeimų nuo žemės. Po Stalino mirties 1954 m. nemažą šių atvykėlių dalį sudarė iš tremties paleisti tremtiniai, kuriems buvo draudžiama grįžti į gimtąsias vietas. Tačiau dauguma žmonių, atvykusių į Vilnių šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, ketino arba studijuoti universitete ir kitose naujai įkurtose aukštojo mokslo įstaigose, arba tikėjosi rasti darbo Sovietų valdžios aktyviai statomose gamyklose. Vilnius pamažu darėsi lietuvišku miestu, nes lietuviška jo gyventojų dalis nuolatos augo (1989 m. lietuviai jau sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų).
Naujieji Vilniaus gyventojai daugiausia buvo atvykę iš kaimų ar mažų miestelių; drauge su savimi jie atsinešė būdingus kasdienės buities įpročius, pragyvenimo ir bendravimo būdus. Pirmuoju pokario dešimtmečiu, paženklintu visuotinės suirutės ir nepriteklių, ypač svarbūs tapo glaudūs žmonių tarpusavio ryšiai: kaimynystėje gyvenę žmonės sudarydavo savotiškas bendruomenes, padėdami ir paremdami vieni kitus kone kaip šeimos nariai. Kai kurie net griebdavosi žemdirbystės – pavyzdžiui, miesto centre kiemuose augino daržoves. Pasak jų pačių, tuo laiku nei Vilniaus istorija, jo kultūra ar tapatybė, nei prievarta brukama socialistinė ideologija jiems beveik nerūpėjo – svarbiausia buvo kaip nors išgyventi ir apsirūpinti būtiniausiais dalykais.
Padėtis reikšmingai pakito antruoju pokario dešimtmečiu, kai tam tikras ekonominis augimas ėmė duoti vaisių. Vyriausybė pradėjo plačią gyventojų aprūpinimo būstu programą, tad sparčiai dygo nauji blokinių namų rajonai. Daug šeimų gavo naujus butus su patogumais ir galėjo iš esmės pagerinti savo buitines sąlygas. Sykiu, kaip matyti iš prisiminimų, persikėlus dažnai nutrūkdavo ankstesni glaudūs tarpusavio ryšiai, o naujuose daugiabučiuose žmonės ilgus metus gyvendavo net nepažindami vieni kitų. Tiesa, tuo metu į Vilnių atsikraustę žmonės jau nebeprivalėjo taip intensyviai rūpintis išgyvenimu, daugelis jų siekė išsilavinimo ir ėmė labiau domėtis miesto istorija, kultūra, simboline jo kaip Lietuvos sostinės svarba ir miestiška tapatybe. Tačiau net ir ši gyventojų dalis tam tikru mastu išsaugojo iš savo šeimos paveldėtus kaimiškus kasdienės buities tvarkymo įgūdžius, skonį ir įpročius, sykiu formuodami savitą „kaimiškai miestišką“ Vilniaus gyventojų tapatybę.
Visi šie pokyčiai vienaip ar kitaip atsispindi individualiuose gyvenimo pasakojimuose, kurie sudaro šio mokslinio projekto pagrindą. Surinkta naratyvinė medžiaga leidžia pažvelgti į pokario Vilniaus istoriją bei jo modernėjimą eilinio vilniečio akimis, kaskart atverdama nepakartojamą individualią patirtį.