Libė (Liuba) (g. 1930). Kilusi iš Utenos žydų 7 vaikų šeimos. Karo pradžioje dalis šeimos pasitraukė į Rusiją. Karui pasibaigus sugrįžo į Uteną, kur dirbo padavėja. Į Vilnių atvyko 1953 m. Vilniuje įsidarbino ir visą gyvenimą dirbo avalynės fabrike darbininke. Tautybė – žydė. (Interviu darytas J. Jonutytės rusų kalba. Transkribavo ir į lietuvių kalbą vertė L. Būgienė).
Aš kalbėsiu rusiškai. Aš augau po karo. Dirbau šalia rusų, šalia baltarusių, šalia lenkų, taip kad lietuvių kalbos aš nelabai [išmokau]. Ir lietuviai gi tada rusiškai kalbėdavo, tokia buvo valdžia, tokios priemonės – nori nenori, bet visiems viena kalba reikėjo kalbėti. Tai mes ir pripratom.
Tai ir šeimoje kalbėdavot rusiškai?
Su tėvais? Ne, su tėvais tik jidiš. Dieve, apsaugok! Tik jidiš! Mano tėvynė – Utena, aš vietinė (коренная) uteniškė. Gimiau 1930 metais. Kai karas prasidėjo, man buvo 10 metų. Mano tėvai – vietiniai (коренные) Lietuvos gyventojai, ir mano močiutės, ir promočiutės. Aš nežinojau jokių kitų šalių. Мano tėvynė – Utena. Vaikystėj mes nemokėjome rusiškai. Mes kalbėdavom jidiš ir lietuviškai, o mūsų draugės lietuvės irgi mokėjo lietuvių ir jidiš. Vat taip va buvo pas mus. O paskui ėjau mokyklą – baigiau mokyklos antrą klasę, kaip tik prieš pat karą. Perėjau į trečią klasę, bet trečioj klasėj karas prasidėjo, ir mes pakliuvom į Rusiją.
O kodėl į Rusiją?
[…] Mūsų šeima buvo didelė, daugiavaikė šeima: mūsų buvo 7 vaikai. Mano tėvas buvo kalvis ir buvo labai geras specialistas. Visi aplinkui Uteną – visi atvažiuodavo pas jį kaip klientai. […] Tada buvo pirmadienis, kaip tik ryte mes atsikėlėm, kaip visada mama atsikelia, mums duoda ant stalo pusryčius – pastato dubenį, ir paskui kiekvienam po lėkštelę, ir kiekvienam įdeda, padalina. Ir va ji išėjo tada, ir tokia nerami buvo nuo pat šeštadienio, jaudinosi, o mes vaikai nesuprantam, kodėl mama kažkokia ne tokia [kaip visada]. Ji pasakė seseriai – tu sėdėk ir žiūrėk, kad jie pavalgytų. Praėjo gal pusė valandos. Gal šiek tiek daugiau. Atbėga ji – ašaros [akyse]. […] Kažkas gi tokio atsitiko… ir va, pusės valandos net nepraėjo, ir ateina mama, atbėga, bėgte ir į ašaras, šalis ant pečių. Ir [sako], kad reikia greičiau susiruošti, kad karas prasidėjo. […]
O ką mes ten supratom vaikai – karas… vyresni gal ir suprato, o mes tai ką, persigandę, bet nu karas tai karas. Ir mus kuo greičiau pradėjo ruošti [išvažiavimui], nes mums reikia kuo greičiau išvažiuoti. Utenoj tuo metu buvo vienas sunkvežimis. Žydai jį turėjo […] ir va mus ten susodino. Pasirodo, kad buvo įsakymas, kad išvežti tuos, kurie dirbo kokiose nors pareigose tada, kad pirmiausia tas jų šeimas išvežtų. Bet kadangi tie vairuotojai tėvo draugai buvo – taigi koks ten tas miestelis, tais laikais visi vienas kitą pažinojo. Ir mus, mamą ir penkis vaikus, pasodino ir [sakė] – nieko, jokių daiktų su savim imti negalima. Tik tai, kas ant mūsų – tapkutės, megztukai ant viršaus… Ir tėvas liko Utenoj. O kur tada buvo vyresnis brolis – nežinau. Kažkur darbe lyg, jiems lyg iš valdybos kažkaip liepė budėti, mes nematėm. […] O vyresnė sesuo, jai prieš karą buvo 19 metų. Ji pusmečiui likus iki karo ištekėjo ir ją vyras pasiėmė į Zarasus, jis buvo zarasietis. […] Ir mama galvojo, o kur mes važiuosim. Mus pasodino gi be tėvo, penki vaikai, susodino į mašiną. […] Mama gi nepagalvojo, kad mes su tokiu tikslu vykom. Kad mus Zarasuose išlaipins [ji galvojo]. […] O mašina kai pravažiavo, žaibiškai, ir net nepamanė sustoti, greičiau tik pralėkė, ir pro Zarasus, kad tik nepastebėtų niekas. Kad tik mus greičiau išvežtų. Ir mus atvežė ant Latvijos sienos. Išlaipino ten, iškart už Zarasų… už Zarasų 50 kilometrų. […] Daugpilis, taip. Tai mus išlaipino, o mašina turėjo grįžti ir daugiau išvežti žmonių. Ten suvežė visus iš Latvijos, iš Estijos. Tai va ten mus visus išlaipino, toliau mūsų nebepraleido. Ir visus ten surinko, ir nieko į Rusiją nepraleido. O ta mašina grįžo, kad išvežtų dar kitus, ir mes daugiau to vairuotojo ir tos mašinos nematėm. […]
Tai paskui mes tris dienas prasėdėjom ant tos sienos. Mama verkė baisiai, plaukus sau rovėsi: rusų kalbos nė žodžio, su kuo ten kaip bendrauti. Ir trečią dieną jau paskelbė įsakymą, kad praleiskit, tegu eina pėsti. Reiškia, iš paskos vokiečiai jau spaudžia, kelio atgal nebėra, ir nėra kur trauktis, vokiečiai mus pirmyn stumia. Nu ir teko… Jaunimas, kiti ten dviračius turėjo, ar ką, o visi kiti – pėsti, su vaikais, su tais ryšulėliais, kas ką pasiėmė, turėjo eiti pėsti. Ir jūs įsivaizduokit – iki Rusijos sienos. Į Rusiją įėjom, o ten – pėsti ir pėsti. Ir mes visą mėnesį ėjom pėsti. […] Būdavo paima broliuką mano mažąjį už rankos, eina keliu, kažkur pieno [gauna], kažkur duonos, kad pavalgytų. […]
Ir taip visą mėnesį. Ir svarbiausia, kad sunku mums buvo, mes vaikai gi miego norim. Miego norisi, ogi pavargę, ogi kojeles skauda. O tie drabužėliai, tos drapanos, kur ant kojų tai jau suplyšo, susidėvėjo. Tai mes pėstute basi, o smėlis karštas. […] Vasara, taigi pats karštis birželį. Ir taip po truputį ėjom. Kažkur atsiliekam, kažkur miške naktį šiek tiek kaip ir pasiilsim. Ir greičiau, greičiau. Visi mus aplenkia, o mes kažkaip vis gale. […] Ir visi kažkaip mus ragino, per jėgą – nors tu šliaužk, nors ką. Iš paskos mums vokiečiai ateina. Ir taip mes priėjome Bologoje (Бологое) stotį Rusijoj. Mėnesį ėjom. O ten jau buvo krovininiai vagonai, ir mus sodino į tuos vagonus ir vežė toliau į Rusiją. Ką į kur, ką į Uzbekistaną, į tuos kraštus, ką kur. Mūsų traukinys pakliuvo į Tatarstaną. Atvažiavom į Kazanės miestą, o ten mus išlaipino iš traukinio, ir atvažiavo mus paėmė, ir iš to traukinio perkėlė mus į garlaivį. Tada per Volgą – ten 200 kilometrų nuo Kazanės. 200 kilometrų mus garlaiviu nuplukdė į Čystopolio miestą. […] Ir kai atvažiavom, tada sprendė, kur ką [paskirti]. Kas liko mieste… O mama mūsų pagalvojo – mes uteniškiai, pas mus namie visada buvo savo lysvės kokios nors, mes darbininkai, kaip sakoma. Ne inteligentai kokie. Ir mama mano suprato, kad jeigu mes liksime mieste, tai išdvėsime iš bado. Kad mums tik kaime, kad bent kokias bulves [išsiaugintumėm].
Ir mama nusprendė važiuoti į kolūkį. Mus nuvežė į kolūkį, 50 km nuo to Čystopolio […]. Mus labai gražiai kolūkio pirmininkas sutiko, visus. Kaip sakiau, ir latvių buvo, lietuvių… ne, lietuvių nebuvo, mes turbūt vieninteliai lietuviai ten buvom – nežinau. Iš Estijos, iš Baltarusijos. Tas kolūkis ėmėsi mums padėti. Į kolūkio fermą eidavom, gaudavom pieno, duodavo ir kitų produktų. Paskui gaudavom talonų – davinius (пайки), kaip evakuotieji. Taip tą žiemą ir peržiemojome, o kitą pavasarį pirmininkas pasiūlė, kas netingi ir nori, jis paskirs sklypus – sodinkit, auginkit, kad turėtumėt savo. Na, tai mama sutiko ir paėmė 13 šimtinių (соток). Prie namo, kuriame mes gyvenome. O namai ten tokie … Iš pradžių mums namą davė, iš kurio buvo išvežti (taip, kaip ir čia sovietų valdžia išveždavo žmonės, išbuožindavo ir išveždavo). Tokie va namai kaimuose buvo likę stovėti. Kas tik nesutikdavo su sovietų valdžia, ar ką, už kiekvieną smulkmeną išveždavo žmones. Taip, kaip ir pas mus čia. […]
Tai tas namas irgi: šeimininką į armiją paėmė, o šeimininkė išvežta. […] Taip darydavo, ir vietiniams, saviems. Prie to namo buvo daržas, ir dar kolūkio 13 šimtinių, tai mes jau per karą gyvenom kaip karaliai. Viskas mūsų: bulvių turėjom savo, agurkų, pomidorų… Va ką mama įstengė dėl to, kad su mumis nuvažiavo į kolūkį. Nepasiliko mieste. Na, o mes, vaikai, ėjom į mokyklą. Gi nė žodžio rusiškai [nemokėjom]! Man reikėjo į trečią klasę eiti, o aš turėjau nuo pradžios, nuo pirmos klasės pradėti. […] Taip, ir latviai nemokėjo, ir estai. Kažkaip prisirinko. O mokytojas buvo, jo į armiją nepaėmė dėl kažkokios ligos, tai jis [anksčiau] mokė vokiečių kalbą. Užsienio kalbų mokytojas. Tai jo dėka… Jis mus pradėjo paraidžiui, po vieną žodį, ir kažkaip greitai perėmėm. Kai aplinkui girdi tą kalbą, ir mokykloje, tai vienas nuo kito ėmėm mokytis. Iki Naujų metų išėjom visą abėcėlę, ir tada jau buvo lengviau, greitai perpratom tą visą kalbą. Taip aš ten 4 metus ir prasimokiau. Nors reikėjo į trečią klasę, bet pradėjau vėl nuo pirmos. […]
Na, o paskui, po karo… Mes per karą vis ieškojom tėčio. […] O mes manėm, kad tėtis nelaisvėj. Ir paskui apie tai nebegalvojom, kol viena moteris iš Baltarusijos ėmė šnekėti, kad yra kažkoks komitetas, paieškos punktas, kur gali surasti… […] Ir ji [mama] ėmė ieškoti, pasiuntė užklausas, ir maždaug po pusmečio atėjo pranešimas, kad tėtis gyvas ir yra Gorkio srityje, ir adresas, kur jis yra. Ir kad mes važiuotume pas jį. Parašėm laišką, ir kolūkio pirmininkas sužinojo, kad [tėtis] gyvas. Mes džiaugėmės! O jiems [kolūkyje] kaip sykis toks kalvis labai reikalingas. [Sako:] „Mes jums padarėm tiek gero, jus priėmėm, o jūs dabar norit išvažiuoti! Padarykit ir mums gera: pareikalaukit, kad jis pas mus atvažiuotų.“ Ir mama sutiko, nes „už gerą geru reikia mokėti“. Mes tai supratom: darykit gera, ir kada nors vis tiek taip nutiks, kad tau bus atlyginta.
Ir tėtis kai atvažiavo pas mus, ėmė dirbti kalvėje, tai tas pirmininkas beveik ant rankų jį nešiojo. Bet jis dirbo ne už pinigus (pinigų mums nereikėjo), o už produktus. Tai susitardavo, kiek – du pūdai tamsių grūdų (rugių), dar kažkiek kviečių, litras saulėgrąžų aliejaus, ir pieno po du litrus kasdien. Pieno eidavome atsiimti į fermą. […] Jis [pasakotojos brolis] atvažiavo, atvežė leidimą. Tai buvo 1945 metai, gegužį karas baigėsi, čia dar į Lietuvą nebuvo galima važiuoti – tik su leidimais. Jis gavo leidimą (tai jau buvo vasaros pabaigoj, rugsėjį) […] ir tiktai su leidimu jis mus pasiėmė.
Ir grįžot į Uteną? Į savo namus?
Grįžom vėl į Uteną, žinoma. Mūsų namo nebuvo. Ten, kur mes gyvenome, buvo močiutės namai. Mamos mamos – mano močiutės. […]
Kada jūs į Vilnių atvažiavot?
Asmeniškai aš atvažiavau 1953 metais, nes ten, Utenoje nebuvo darbo. […] Ir kaips sykis atvažiavo brolis atostogų, ėmė mane įkalbinėti, kad atvažiuočiau, mes rasim tau darbo. Vilniuje. Na, darbo tai aš rasiu, bet be registracijos (prisirašymo – прописка) manęs niekas nepriims. Taip, registracijos reikia. Ir aš nutariau važiuoti ne pas brolį [į Vilnių], o pas seserį į Klaipėdą. Jos vyras buvo faneros fabriko direktorius, ir ji man rašo: „Atvažiuok, nesigailėsi. Atvažiuok, viskas tvarkoj bus.“ Iš pradžių pas ją bute pagyvensiu, o tada svainis įtaisys mane į bendrabutį, ir darbą man duos. Žodžiu, problemų jokių nebus. Ir aš nusprendžiau važiuoti į Klaipėdą.
O dar viena tokia draugė buvo, hidrometeorologijos centre dirbo, ir jai reikėjo vykti į komandiruotę į Vilnių. Ir ji ėmė mane įkalbinėti, kad aš ne per Panevėžį į Klaipėdą važiuočiau iš Utenos, o kad pirma su ja į Vilnių. Sako, iš ten į Klaipėdą galėsi važiuoti. O ji nežinojo ten gatvių, jai norėjosi, kad aš Vilnių aprodyčiau, padėčiau. O aš dažnai į Vilnių nuvažiuodavau – į svečius, ir šiaip, per šventes visokias, pas brolį, kuris čia gyveno. Na, ir ji mane įkalbėjo. Na, gerai, manau sau, porą dienų čia su ja pasivaikščiosiu, o tada – į Klaipėdą. Pareinu namo, o mano brolienės mama… Ji kažkokią draugę turėjo, ir sako, kad jos duktė dirba kadrų skyriuje – avalynės fabrike. Ir jos pasikalbėjo, kad va, mergiūkštė važiuoja nežinia kur, ne pas žydus, neaišku, kas tie žmonės, dar neduok Dieve, ims ir ištekės ne už žydo, o už nežinia ko… O jai tai atrodė siaubingas dalykas. Taigi ji tai pažįstamai pripasakojo, neva aš čia kvailė, važiuoju, veržiuos nežinia kur. O ana jai sako: „Žiūrėk, tegu ji ateina, čia renkami darbuotojai – atidaro antrą pamainą Žvėryne, vaikų avalynės fabrike „Viktorija“. Aha, renka kadrus. Ir abi su broliene pradėjo mane [perkalbinėti], atseit, kur aš čia važiuosiu, neaišku ko, ir taip toliau. Na, galvoju, kad jus kur velniai, nueisiu. Priims, nepriims – man tai kas, kad tik jūs atstotumėt. Nepriims, ir gerai.
Nuėjau, ten eilė žmonių stovėjo, ir jau nepriima. Jau pririnkta. O priima jau tik su siuntimais – nuo komjaunimo, ar kokios nors organizacijos, su rekomendacijomis, iš kokio vykdomojo komiteto, ar panašiai. Aha, o aš prie Tarybų valdžios gi komjaunuolė buvau! Tai nuėjau čia, į tą rajoną, kur [buvau apsistojusi], Kalvarijų [gatvėj], į rajono komjaunimo komitetą, ir sakau: toks reikalas, man reikia įsitaisyti į darbą. Man reikalingas siuntimas, nes ten jau priima tiktai su siuntimais. Jinai [sekretorė] manęs tik paklausė: „O nario mokestį jūs sumokėjote?“ Sakau: „Kas čia per kvailystės, žinoma!“ Ir knygelę [turėjau], mokėjom mes tuos mokesčius. Tai jokių problemų, ji man iškart parašė siuntimą, ir su tuo siuntimu aš ateinu, ta iš kadrų skyriaus pažiūrėjo: yra siuntimas, ir prašymas [priimti į darbą]. Ji sako: „Mieloji, bet registracijos tai tu neturi!“ Ir liepė man užeiti pas direktorių, jei jis praleis, tai gerai. Ji pati nenori prisiimti atsakomybės, nes juos irgi kontroliuoja, juos irgi tikrina. O direktorius buvo toks pagyvenęs dėdulė, bet toks linksmuolis! Pagyvenęs žmogus, duodu jam dokumentus, jis į pasą nė nežiūri, ta registracija jam nė motais, jis paso nė neatvertė. Tik prašymą pažiūrėjo ir sako: „Mums tokių jaunų labai reikia, mums reikia saviveiklos, ir kad fabrike būtų savas šokių kolektyvas!“ Taip nieko nežiūrėjęs jis pasirašė ir viską sutvarkė. […]
Taip praėjo du trys mėnesiai, o ta iš kadrų skyriaus vis laksto, ir vis mane verčia… Sako, bus tikrinimas, o aš be registracijos. Jai už tai klius, kaipgi ji… Direktorius galėjo nepastebėti, o ji tai privalo viską patikrinti! Juk ji formina dokumentus.
O brolis negalėjo jūsų priregistruoti? Pas save? Juk jis gyveno kažkur.
Nebuvo ploto, kad galėtų priregistruoti, trūko gyvenamojo ploto! Taip, reikalų tada užteko, viskas kažkaip pagal įstatymus buvo. Na, ne tai ne.
Paskui sėdžiu aš kažkaip kieme, vasarą, o tokia kaimynė lenkė buvo, ji kažkodėl man simpatizavo. Visada su šypsena, vis manęs klausdavo, kai tik atvažiuodavau, kaip aš laikausi, ar einu kur, ar neinu – žodžiu, tokia maloni lenkė. Ji prieina, o aš sakau: „Žinote, Valia, man greit teks iš jūsų išvažiuoti, nes išvarys iš darbo, juk aš nepriregistruota!“ […] O tais laikais darbo netekti būdavo blogai. Jinai tik staiga man: „Kokios problemos?! Aš tave priregistruosiu pas save!“ […] Pasirodo, jos pusseserė dirbo namų valdyboje! [juokas] Tai va, ir sakau užtat: tikėkite, kas likimo duota, viskas įvyks. Ji sako, be problemų prirašysiu, o aš klausiu: „Valia, o kaip jūs mane prirašysite?“ Ji sako: „Ne tavo reikalas!“ [juokas] Ji gaus pažymą, kad dirba, ir kad jai reikia auklės vaikams. Tai mane kaip auklę vaikams. Viskas teisėta! Va, ji turi teisę priregistruoti žmogų, kad jos vaikus prižiūrėtų. Ir viskas pavyko, taip aš pradėjau dirbti ir pradirbau nuo pradžių iki pat galo, toje pačioje vietoje. Taip, vaikiškos avalynės fabrike. Ir iš ten išėjau į pensiją. Dar po pensijos dvejus su puse metų atidirbau, negalėjau atsiplėšti [juokas]. Ne tai, kad būtų neužtekę, bet toks draugiškas kolektyvas buvo, ir sunku buvo, darbas dviem pamainom, kartais net per išeigines kartais atšaukdavo. Aš galėjau laiku į pensiją išeiti, bet kažkaip negalėjau sustot. [Man sakydavo:]„Oi, tai tu eini namo, nebedirbsi, greit pasensi, o dabar tu su mumis, mes ir šį, ir tą…“ […]
Kaip 1953 metais jums patiko Vilnius, kaip jis atrodė?
Normaliai, aš juk atvažiuodavau į svečius [ir anksčiau].
Tai jau pažinojot miestą?
Taip, mes gi atvažiuodavom, kai tik šventė kokia – ar Gegužės 1-oji, ar Spalio šventės, ar mūsų žydiškos šventės. Atvažiuodavau, problemų gi nebuvo!
O kaip čia gyventojai, kaip bendraudavote, ar nebuvo kokių įtampų? Tarp skirtingų tautybių? Kaip supratau iš jūsų pasakojimo, visi draugiškai sutardavo?
Visi draugiškai gyveno, taip.
Su lenkais, su lietuviais konfliktų nebūdavo?
Ne, ne, ne! Man tai priešingai – sakau, mūsų šeimoje buvo kaip: viena sesuo gyveno Utenoje, ištekėjo už ruso, antroji irgi, sakau, susipažino Rusijoje, jis po armijos irgi pas mus atvažiavo, sesuo už jo ištekėjo. Dar tada, kai gyvenom kolūkyje, tai mano sesuo su juo susidraugavo. Nu, ne, jokių problemų nebuvo, nežinau. Man priešingai – štai dabar mano jaunesniojo sūnaus žmona lietuvė, jau daugiau kaip trisdešimt metų [kartu] gyvena. Anūkas vyresnysis lietuvę vedė, jau šešiolika metų gyvena. […] O aš tai ištekėjau Vilniuje. 1953 metais atvažiavau, o 1954 metais ištekėjau.
O kaip sutikote savo vyrą […] Jis irgi buvo žydas?
Taip, jis iš Kėdainių kilęs. Jo motina irgi žuvo Kėdainiuose, o jis, dar vienas brolis ir sesuo – trise su tėvu, jie jau buvo susiruošę vykti iš Kėdainių, traukiniu norėjo išvažiuoti. O mama pamanė, kad nueis, dar močiutę (savo mamą) pasiims. Mama ir mažoji sesutė, keturių metukų, su mama išėjo – močiutės pasiimti. Jos nuėjo, traukinys išvažiavo, jos nebespėjo, taip ir liko – ir žuvo. Kėdainiuose. O tėvas su jais atsidūrė jau Uzbekistane, Taškente. Ten tėvą paėmė į kariuomenę, o juos – į vaikų namus. Tai sesutę paėmė vaikų namų direktorė, ji savo vaikų neturėjo, ir ta mergytė jai patiko, jinai ją įvaikino. O jiedu su broliu paskui grįžo atgal. Po karo juos kažkaip iš vaikų namų čia perkėlė. Taip jis ir gyveno. Ot, kaip likimas, sakau! Viską aprašyti, tai tikrai knyga išeitų!
O jūs turėjot tokių minčių, kad jei tekėtumėt, tai tik už žydo?
Nieko panašaus! Ne, ne. […] O po karo, tai išvis. Visi susimaišė, ar šen, ar ten. Vedė ir tekėjo, nieko nežiūrėdami, ir vaikai užaugo, tie jau susimaišė, nesuprasi, į ką [panašūs].
Bet jūsų vaikai šeimoje irgi kalbėjo jidiš?
Jidiš? Labai mažai! Aš su vyru kalbėjau jidiš. O mano vyras su vaikais – tam, kad akcentas [geras] susiformuotų, tai reikėjo kalbėti taip [rusiškai]. Jie ėjo į rusišką mokyklą, tai kad nesipainiotų, jis su jais taip [kalbėjo]. Būdavo, imu bartis, bet jis taip pratęs. O aš su juo jidiš kalbėjausi. Vaikai supranta, bet nešneka. Bet tai didelė nuodėmė – savo kalbą reikia mokėti. Tai pirma pareiga. Bet taip neišėjo. Tuo labiau, kad anksčiau tą tavo kalbą rusai visada niekino. Kur benueitum, visada reikėdavo rusiškai [kalbėti].
O kai į Vilnių atsikraustėt 1953 metais, ar daug čia dar buvo žydų? Ar buvo kokių bendruomenių, organizacijų?
Ne, jokių. Žinau, kad bendruomenė buvo (община), jau egzistavo. Bet aš ten neidavau. Ne, mes kažkaip toli nuo to buvom. Šventes mes žinojom, žydiškas šventes, bet eidavom ne į bendruomenę, o į sinagogą. Taip, taip, Pylimo gatvėje sinagoga. Tai kaip susirinkdavo per šventes, tai visi žydai ten suvažiuodavo, jei ką. Tiek, kiek jų buvo čia, daug, tai Pylimo gatve negalėdavai pravažiuoti, būdavo pilna – ir gatvėje, ir kieme, visur. Šito neuždraudė. Kai pažiūrėjo, kaip mes, tai nebuvo kur dingti valdžiai. […]
O jūs turbūt atsimenat tą laiką, kai visi išvažiavo [į Izraelį]? Ar jūsų šeimai nekilo minčių išvykti?
Aš asmeniškai norėjau. Kai tik […] buvo galima išvažiuot. Dvi savaites davė terminą išvykti. Aišku, reikėjo gauti leidimą, bet kai leidimą jau turėjai, tai reikėjo per dvi savaites susiruošti. Tik dvi savaitės – ir sukis kaip nori. Jei kas kokių reikalų turėjo, tekdavo viską mesti, jei neturėjai kam palikti. Mano brolienė kaip tik gulėjo ligoninėje, jaunesniojo brolio žmona, jai kažkas ten buvo su ranka. Tai mes su jos seserimi vaikščiojom, viską rinkom, ką reikėjo supirkti. Dėžes jie patys užsisakė. O ką tada galėjai supirkti? Su savim vežtis – indų, arbatinių (чайники-шмайники), patalynės… Tai mes su jos seserimi, ačiū Dievui, susitvarkėm su viskuo. Bet davė tiktai dvi savaites. […]
Bet jūs sakėt, kad irgi norėjot emigruoti? Išvažiuoti iš Lietuvos?
A, taip, taip, taip! Mano brolis išvažiavo su mama. Mama gyveno pas mane. Bet mama išvažiavo su juo pati pirma – dėl to, kad galėtų sujungti šeimą. Sunku buvo gauti tuos leidimus, išvažiuoti, viską. Tai mama išvažiavo, kad turėtų teisę pareikalauti mūsų – kaip šeimos suvienijimo. Tada išvažiavo sesuo jaunesnioji, su vyru. O jos vyras buvo Lenkijos žydas, iš Vilniaus. Sesuo iš Vilniaus išvažiavo. Paskui išvyko vyresnis brolis su šeima, pas kuriuos aš gyvenau. Mama pareikalavo. Sakau, mes buvom penki vaikai. Septyni – viena sesuo Zarasuose žuvo. Paskui išvyko sesuo, kuri Utenoje gyveno. Ta išvažiavo. Ir aš ėmiau sakyti, kad irgi noriu važiuoti, visi važiuoja, ir aš išvažiuosiu! Ko man čia – tam mano fabrike arti, tai aš tokį darbą ir ten rasiu. Visi važiuoja, tai ko čia likti. Bet mano vyras – nė už ką! […]
Aš rašau savo brolienei laišką, sakau: va kokie santykiai, jis nei už ką, Tanka, ką man daryti? Aš gal vaikus pasiimsiu ir išvažiuosiu su vaikais. Ji man atrašo: „Tokios kvailystės nedaryk. Nemanyk, kad vos atvažiavus bus taip lengva. Tu atvažiuosi su dviem vaikais, ir ne taip paprasta bus.“ Žodžiu, toks patarimas: dėl Izraelio šeimos ardyti neverta! Ateis laikas, bus matyt. Atrodo – taip, ji teisi.
Nueinu į darbą, ten tokia pagyvenus lenkė, ji mums kaip mama buvo. […] Protinga moteris, ji mums tik gero norėjo. Aš jai sakau: taip ir taip, aš noriu išvažiuoti, o brolienė atsiuntė tokį laišką. Ji sako: „Liuba! Spjauk į tai! Tu pagalvok – turi du berniūkščius, o ten nuolat vyksta karas. Kur garantija, kad tavo vaikų į kariuomenę nepaims, jie juk auga! Ten žūva [žmonės], kur tu lendi, kur tu vaikus tempi? Ką, tavo vyras – geria? Ranką kelia prieš tave? Ar tu čia blogai gyveni? Tave vyras skriaudžia?“ Ir ji man taip: „Sustok! Išmesk iš galvos. Ateis laikas, vaikai paaugs, gal viskas nurims, jie patys ras savo kelią.“ Va taip. Ir vėl protingi žodžiai! Taip aš ir apsiraminau, galvoju: gerai, ir Tanka man taip rašo, ir protingo žmogaus paklausyti reikia. Gal ir tikrai – kaip likimas susiklosto!