Stasė B. (g. 1942). Į Vilnių atvyko vaikystėje 1952 metais iš kaimo Ukmergės rajone su mama, broliu bei seserimi (karo pabaigoje žuvus tėvui). Vilniuje baigė mokyklą, Vilniaus universitetą. Profesija – matematikė. Tautybė – lietuvė. (Interviu darytas J. Jonutytės ir M. Lukošienės lietuvių kalba. Transkribavo M. Lukošienė ir R. Racėnaitė).
Aš su mama atsikėliau [į Vilnių]. Mes [buvom] trys vaikai. Aš vyriausia iš vaikų. Nežinau tiksliai, apie 1950 m. mama atsikėlė, bet kai paskaičiuoju, tai aš tikriausiai 1952 m., nes mes su broliu susirgom ir ilgokai gulėjom ligoninėj […].
O tai kiek jums metų buvo tada? Jau mokinukė?
Tai taip, aš į penktą klasę turėjau eiti. […]
O kuriam krašte tas kaimas?
Ukmergės rajone. Tenai baigiau penktą klasę ir paskui išėjau į Salomėjos Nėries mokyklą. Na, ką galiu pasakyti, Vilnius tada labai žiauriai atrodė. Va, kur dabar Salomėjos Nėries mokykla, tai visa Vokiečių gatvė buvo sugriauta, vieni griuvėsiai. […] Dar buvo griuvėsiai tada. Kai pradėjau lankyti mokyklą, tai dar už Šventos Kotrynos bažnyčios buvo vienuolynas, tai ten vienuolyno patalpose buvo [įkurta mokykla]. O paskui išvalė griuvėsius ir pastatė dabartinę mokyklą. Na, tai mokykla irgi buvo daug mažesnė, dabar prieky dar tą pastatą didžiausią užstatė.
O ar žinot, kodėl jūsų mama nusprendė kraustytis į Vilnių? Kokia buvo istorija, kad jūsų šeimai reikėjo atsikraustyti į Vilnių?
1944 m. nušovė mano tėvą, kadangi jis buvo šaulys. Tai dar mama gyveno [kaime], kol pradėjo kurtis kolūkiai. Kai įsikūrė kolūkiai, tai, žinot, kaip moteriškei, kiek jai tų darbadienių užrašė. […] Po metų, sako, net ne maišą, o maišo gale grūdų [tik gavo]: „Kaip man tris vaikus išauginti, išmaitinti?“ O jos jauniausia sesuo čia jau dirbo Vilniuj. Ir pradėjo ją kalbinti, sako, atvažiuok, sako, pas mane. Prie dabartinės Prezidentūros tokiam pusrūsy ji nuomojo butą, ta teta. Mama kartu ten. Toks invalidas tą butą nuomojo joms ir paskui pardavė. Pardavė joms tą butą, bet niekas nenorėjo jo oficialiai pripažinti dar. Ir labai ilgai jos turėjo rūpesčių. O mama su trimis vaikais, mažais dar, aš tai pati vyriausia. Tai kiek man tada buvo metų 1952 m. – apie vienuolika, kai čia atsikėliau. Kiti tai jaunesni, brolis 1945 m. gimimo. Na, tai paskui šiaip ne taip jau įteisino [buto nuosavybę].
O kodėl buvo problema nuosavybę įteisinti?
Specialiai čia. Specialiai. Kadangi, nežinau, ar jisai [buvęs savininkas] ten buvo įsiteisinęs, ar jis pats tam pusrūsy įsirengė [savavališkai butą]. Bet ten toks butas buvo, vienas kambarys ir greta jo virtuvytė tokia, bet jau virtuvytė iš viso be langų, tamsi. Ir daugiau nieko. […] Tai va, paskui mama pradėjo dirbti, pradžioj apželdinimo treste. Paskui odos ir veneros ligų dispanseryje įsitaisė dirbti, o paskui jau įsitaisė pieno kombinate darbininke. Ir paskui jau viskas buvo gerai, pieno kombinatas statė namą Žvėryne, ir mes ten gavom butą. Patys turėjom atidirbti. Aš jau buvau studentė tada, neprisimenu, pirmo ar antro kurso, ir eidavau dirbti prie tų statybų.
O ką studijavot?
Aš matematiką.
O jūs tada jau šeštoj klasėj ėjot į Salomėjos Nėries mokyklą? Kaip jūsų kaip vaiko įspūdžiai apie miestą?
Na, šiaip tai man nieko buvo, žinot, vaikai labai greitai [apsipranta]. Tik tiek galiu apsakyt, kad mažai labai lietuvių buvo. Labai mažai lietuvių. Kieme tai gal dar viena šeima lietuvių buvo, o šiaip tai rusai, lenkai, žydai, va, taip.
Tai jums reikėjo tada kažkaip tas kalbas išmokti?
Tai kaip vaikai, tai labai greitai [pramoksta], nors atvažiavę iš kaimo mes nei rusų kalbos mokėjom, nei tos užsienio kalbos. O su anglų kalba man buvo labai sunku, nes dar penktoj klasėj, man atrodo, matematikas dėstė anglų kalbą. Tai kai atvažiavau, tai labai sunkiai, kelis metus labai sunkiai su anglų kalba ėjosi. Vienus metus dar teko mokytis lotynų kalbos, o paskui jau panaikino, nebereikėjo.
Tai dar buvo sena programa?
Taip, sena programa. Paskui jau panaikino. Ir mūsų buvo mergaičių tiktai gimnazija, kai tik pradėjom mokytis, nieko daugiau. O paskui sujungė, turbūt devintoj ar dešimtoj klasėj su berniukų gimnazija per pusę. Pasikeitė [viskas].
Jūs, kai persikraustėt iš Centro į Žvėryną, jūs buvot studentė. Tai visa vaikystė praėjo Vilniaus senamiestyje?
Pirmus metus dar kai studijavau, tai iš to pusrūsio dar eidavau į paskaitas.
Tai tam pusrūsy prabėgo visa vaikystė, jaunystė, o paskui paauglystė, ten subrendot. Tai vis tiek ten buvo vaikų kompanijos, užsiėmimai, žaidimai… Gal prisimintumėt, ką veikdavot?
Tai dabar, kur L. Stuokos-Gucevičiaus aikštė, ten tada paminklo nebuvo, o tokia aikštelytė. Tai tenai žaisdavome, kai mažesni buvom. Tuos sekretus, kaip vadindavo, darydavom. O dabar vaikai prisimena, dabar [irgi] daro. […]
O vaikai tautiniu pagrindu nesipykdavo? Visi sugyveno?
Nesipykdavo, ne. Buvo vienas konfliktas su vienu berniuku, tai paskui tėvai buvo atėję aiškintis pas mano mamą, nes mano sesuo su broliu išvadino jį banditu. Tai tėvai labai jau nepatenkinti buvo. Neprisimenu, nuo ko prasidėjo tas konfliktas, bet jisai metė į juos peiliuką lenktinį. Nepataikė, neužgavo, bet šitie iš karto pavadino, – tu, sako, banditas. Tai čia buvo baisus įžeidimas jo tėvams. Tai atėjo pas mamą aiškintis, kaip čia taip. Nu, sako, taip ir taip, buvo šitaip. Pats išprovokavo.
O aplinkui daug kaimynų buvo, mama daug bendravo su kaimynais?
Mama nelabai turėjo, kada bendrauti. Dėl to, kad tris vaikus išaugintų, jinai dirbdavo be atostogų, be išeiginių, per visas šventes apsiimdavo dirbti, kad tiktai gautų daugiau pinigų, kad tiktai galėtų [aprūpinti mus]. […]
O ar badauti teko jums, ar nepriteklių jausdavot, ko nors trūko?
Niekada badaut neteko, čia ačiū mamai, jinai taip stengėsi, jinai gal pati neprivalgydavo, bet mes tai badauti niekad nesame badavę. Visada bent jau duonos su sviestu tai užtekdavo. Va, ir kaime kai gyvenom, mūsų pagrindinis valgis būdavo, – parleki, duonos, sviesto užsitepi arba druskos užsibarstai ant duonos ir leki į lauką.
O jūsų namai buvo kaime ar labiau kaip vienkiemis?
Mūsų labiau kaip vienkiemis. Iki kaimo gal koks puskilometris [kelio].
Tai turėjo viskas pasikeisti iš vienkiemio atsikrausčius į miesto centrą? Gal jums baisu būdavo ar pasiilgdavot labai kaimo?
Man baisu nebūdavo.
Bet prie miesto lengvai pripratot, neatrodė jis per didelis?
Na, kad ne, kad niekur toli labai neidavom, didelio transporto nebuvo tais laikais. Tai, va, vietoj. Dar eidavom į Kryžių kalną pavasarį rūgštynių rinkti, kai pradeda žolytės dygti, eidavom ten, ieškodavom. […] Mūsų šitoj aikštelėj [L. Gucevičiaus] šampinjonai augdavo, bet kadangi mes iš tokio krašto, tai mes tik matydavom, kad ten senukai eidavo su lazda: pakrapšto, pakrapšto ir ištraukia. Tai paskui paaiškino, – čia šampinjonas, sako. Na, ką prisimenu dar iš tų laikų, būdavo didžiulis įvykis, vaikai lekia, šaukia: „Trisku pradajut, trisku pradajut“, – reiškia, rūkyta menkė. Tai čia buvo toks skanėstas, ir visi baisiai bėgdavo pirkti tos menkės ir valgyt. Labai skanu.
Kur ją atveždavo? Taip pardavinėt ar į parduotuvę?
Į parduotuvę, bet jau šiaip tai nelabai ko būdavo [pirkti]. Būdavo, jeigu miltų, tai stovėdavau per naktį eilėj prie tų miltų, visa šeimyna sustojusi, kad jau daugiau gautų miltų. Duona tokia pradžioj prasta buvo, paskui jau atsirado skanesnė, tą „Borodino“ duoną pradėjo kepti. O jau kai pradėjo lietuvišką tą duoną, […] tai jau buvo labai skanu. […] Čia tokia panašesnė į kaimišką. Skani, neprisimenu, kaip jinai vadinosi. Tokiais dideliais kepalais. Na, tai jau buvo labai skanu, nors, tiesa, ta „Borodino“ irgi buvo skani duona. Bet pradžioj būdavo tokios jau labai nedaug. Mes, kaime pripratę prie geros, mamos keptos duonos, tai jau labai neskani buvo, bet kai išalksti, tai gerai, skanu viskas.
O kaimo pasiilgavot? Vis tiek ten erdvės kitos?
Labai pasiilgdavau, ir, va, vasarą mama vis vien stengdavosi išleist pas gimines į kaimą pabūti.
Tai ten ne visi ir išvažiavo iš jūsų giminės, kažkas liko?
Mamos sesuo liko kaime, tik dabar kitur jau. Ir mano pusseserė liko, jos tėvai, reiškia, tėvą vokiečių laikais kaimynai užmušė, nes kaip mama su teta pasakojo, tai jis toks turbūt ir chuliganavotas buvo. […] Ir tie pagėrę buvo, išpuolė ir užtvatijo jį. O mama [mamos sesuo] paskui irgi labai tragiškai [žuvo], čia apie 1950 m. taip nutiko. Kūlė visas kombainas ar kuliamoji ir pristabdė tą mašiną, ir jinai padavinėjo ten javus į tą kuliamąją ir lipdama įsmuko, ir jai išrovė su visu klubu koją. Ir jinai mirė. O pusseserė liko gal dvylikos, gal trylikos metų. […]
O kaip tas Vilnius, sakėt, dar buvo šiek tiek griuvėsių?
Va, sakau, kai atsikėlėm, tai visa ta vieta buvo vieni griuvėsiai. […] Va čia, kur Salomėjos Nėries [dabartinė mokykla], jūs turbūt nežinot, Vokiečių gatvėje, tai vieni griuvėsiai ten buvo nuo Salomėjos Nėries dabartinės mokyklos, nuo Šventos Kotrynos bažnyčios, ir ten iki pat Rotušės, ten buvo vieni baisūs griuvėsiai. Mes ten nelabai ir eidavom, mama grasindavo: „Nelįskit, dar kas nors atsitiks“.
Ten buvo pavojinga?
Gal ir nebuvo pavojinga, jai baisu buvo, kad [kas nors] neatsitiktų. O paskui pradėjo griuvėsius valyti, išstatė tada visą namą ilgą per visą Vokiečių gatvę, o vidury paliko ten medžių. Iš vienos pusės gatvelė ir iš kitos. Pradžioj ten gi buvo viena gatvė, bet jau ten tų visų griuvėsių nebeatstatė, tai čia tą gatvę padarė ir tą visą namą. Ir va, Salomėjos Nėries mokyklą pastatė. […]
Tai jūs pasakojot, dar kai studentė buvot, gyvenot dar pusrūsyje kažkiek, o paskui, kai jau mama kombinate įsidarbino, tai jau persikėlėt į butą? O ten turėjot prisidėti prie statybos?
Visi pieno kombinato darbuotojai turėjo atidirbti. Tai jau mama pati dirbo, tai jau mes irgi eidavom.
O ką dirbti?
Na, visokias plytas nešioti, paduoti, pagalbinis toks darbas. Nedidelis ten tas namukas, dvylikos butų tiktai. […]
O džiaugėtės namu, kai atsikėlėt?
Na, pradžioj buvo labai sunku, nes čia [pusrūsis] buvo krosnimi kūrenamas,[jis] buvo drėgnesnis, o ten centrinis šildymas. Ten buvo labai sausas oras, ne tai, kad būtų per karšta, bet labai sausas, labai neįprasta buvo, kol pripratom. Šiaip tai buvo smagu. Centrinis šildymas buvo dar tada ne bendras, ne per visą [miestą], o buvo tik mūsų name. […] Ir kūrendavo pečkurys, kartais užmigdavo ar patingėdavo, ir būdavo, kad atšąla, ar [per daug] pakaitina. Na, visaip būdavo. […] Bet šiaip tai buvo gerai. Ir pradžioj vanduo, – tai buvo tiktai kolonėlė virtuvėj, tokia šildoma, o paskui jau prijungė prie miesto […]
O čia tam pusrūsy, kai gyvenot, tai turbūt nebuvo šilto vandens?
Nieko nebuvo. Tiktai šaltas vanduo, jokio tualeto, tualetas tiktai kieme, nei dušų nei nieko. Reikėdavo eiti į pirtį.
Eidavot į pirtį? O kiek buvo pirčių aplinkui?
Na, Tilto gatvėj mums artimiausia buvo. Paskui, kai mama pradėjo dirbti pieno kombinate, tai pas ją eidavom nusiprausti. Ten buvo dušai.
O tai dažnai į pirtį eidavot, čia būdavo kartą savaitėj?
Ne, turbūt rečiau, tikriausiai rečiau. Gal kas dvi savaites, net neprisimenu dabar tiksliai.
Ir kainuodavo kažkiek į pirtį eiti?
Kažkiek kainuodavo, bet jau tikrai neprisimenu šito. Tiktai Vilnius buvo, dabar kai pagalvoji, tikriausiai pažint negalima [būtų dabar]. Kur Tėvynes kino teatras, jau toliau buvo laukai, o dabar išsiplėtė kiek. Kur Antakalnio poliklinika jau irgi ten toliau laukai. Nieko nebuvo. Dabar kai pasižiūri, tai kur bevažiuoji, Vilniui galo nėra. […] Žirmūnus pradėjo statyti panašiai kaip mamos namą, apie 1960 m. kažkur tai. Tą mūsų namą pastatė ir tada pradėjo kitus. Mūsų tai mūrinis, o Žirmūnuose tai blokinius pradėjo statyti. Blokiniai dabar jau baigia griūti. Jau kurie nerenovuoti, tai tie jau baisiai atrodo.
Mieste jūs labiau pėsti vaikščiodavot ar važinėdavot?
Pėsti daugiausia vaikščiojom, tuos troleibusus vėlai paleido. Pirmą, man atrodo, į Antakalnį paleido. Paskui į Žvėryną paleido. Žvėryne, kur mūsų namas buvo, gale buvo troleibusų žiedas, dabar jau toliau važiuoja. Tai, va, kai paleido troleibusus, tada važinėdavom, į paskaitas ir šiaip į miestą.
Tai tuo metu Žvėrynas kaip miesto pakraštys buvo?
Visai pakraštys buvo. Žvėrynas – tai ten buvo tiktai mediniai namukai, didelių namų nebuvo, kaip priemiestis, taip. […]
O ką skaitydavot?
Ką rasdavau [bibliotekoje]. Ten šalia buvo Mokytojų namai, Liejyklos gatvėj viršuj, […] ir tenai buvo biblioteka, iš tenai knygas imdavau, netoli visai pasiimt. Bet paskui Mokytojų namus perkėlė, kitoje vietoje, jau didelės ten patalpos, o čia tai buvo mažiukai [pastatai]. Ot, kai būdavo kokie rinkimai, tai tenai rodydavo nemokamai kinus, tai mes visi ten eidavom. [Taip] agituodavo, nors kokie ten rinkimai, kai pagalvoji, parodija. Bet vis tiek agituodavo. Ir koncertai būdavo. […]
Sakykit, ar jums buvo sunkiau į universitetą įstoti dėl to, kad tėvas buvo nušautas?
Labai šito bijojom, labai, bet, laimei, mūsų tėtis nebuvo įtrauktas į tuos sąrašus. Nes tada sušaudė labai daug jų, jie organizavosi eiti į mišką. O tėvą, kadangi šaulys, taip pasakojo, kad kaimynas įskundė.
Kaime kaimynas?
Kaime kaimynas. Jis ne prie pat gyveno, toliau, bet, matyt, nusižiūrėjo. Ir įskundė, ir ten labai daug sušaudė, nu, visą grupę, kurie ruošėsi eiti į mišką partizanauti. Ir paskui tą vargšą kaimyną rado po krūmais. Kažkas sutvarkė, mama labai bijojo, nenorėjo eiti į laidotuves, labai bijojo paskui.
Tai turbūt nėjo?
Ėjo ėjo. Visi bijojo baisiausiai, ir į tuos visus rinkimus ir į tą kolūkį bandė nestot, visaip kaip bandė. Ir per susirinkimą pasislėpdavo, pabėgdavo, na, bet paskui paėmė ir surašė visus, nori nenori. […] Kai prasidėjo tie vežimai, tai irgi prisimenu vasarą kaip bėgdavom slėptis, –nes pavojus. Ateinam į mokyklą, iš klasės jau [ką nors] išvežė, vaikų jau nėra, jau išvežti.
Tai bijojot?
Mama labai bijojo, kadangi tėvas buvo [nušautas], kol nesužinojo, kad, matyt, neįtraukta [į tremiamųjų sąrašus]. Paskui teta nuėjo dirbti į apylinkės tarybą, tai ji sakė, kad niekur nėra pažymėta, kad tėvas ten [įtrauktas]. Bet kita bėda dar buvo atvažiavus čia [į Vilnių], kad labai kabindavosi, kad Ukmergėj policijos viršininkas irgi buvo V., kaip tėvas tokia pavarde. Brolis draugavo su tokiu rusiuku berniuku, tai jo tėvas sakė „Nu, Antanas neblogas vaikas, bet tai tėvas jo…“ Sako, ne, tėvas visiškai [ne policininkas], [jo] ir vardas kitas. […] Tėvą tai nušovė naktį, atėjo, apsupo namelį ir ten prie mūsų toks upelis buvo alksnių priaugęs, tai tėvas išpuolė pro langą ir bėgo, bandė bėgti į tą upelį. Paskui, žiūri, iš upelio ateina kareiviai, tada jis laukais į kitą pusę, ir nušovė. Ir, kaip mama sako, jie [sakė]: „Sabake sabachaja smert“. Nei pasakyt jiem nieko gali, akių išdraskyt, turi tylėt. Tėvas buvo siuvėjas, niekam nieko blogo nebuvo padaręs. […]
O jūs dar atsimenate tą laiką, kai vienu metu apie 1956 m., jūs turėjot tada gyventi [Vilniuje], kai išvažiavo dauguma lenkų? Gal jūsų draugai, vis tiek aplinkui turėjo būti?
Klasiokė mano išvažiavo viena. Aš net nežinau, mes net negalvojom, kad ji lenkaitė, bet, matyt, ar abu tėvai, ar vienas tėvas buvo lenkas. […] Jinai čia labai vargo, labai stiprius akinius nešiodavo ir jai užsakydavo tiktai Lenkijoj, čia jai nebūdavo, prisimenu, kartą per kažkokią fizinio lavinimo pamoką kažkas netyčia užkliudė ir sulaužė akinius tuos. Jinai verkė baisiausia. Pradžioj galvojau, na, kas čia tokio, ko čia taip verkt. Ji sako, man čia niekas jų nepataisys, o be akinių jinai turbūt visai nematė. Tai gal kažkaip suklijavus bandė su jais dar vaikščioti, kol jai giminės, matyt, Lenkijoj užsakydavo ir atveždavo. […]
O va įdomu, kaip jūs tą Vilnių atsimenat vaikystėj, ar daugiau lietuviškai kalbėdavot, ar rusiškai?
Rusiškai, daugiau tai rusiškai. Nes, sakau, lietuvių tai tiktai viena šeima dar buvo tame name. Tai visur daugiausia, taip, rusiškai. Aš sakau, kad niekad nesakydavau, kad menkę parduodavo, tik „trisku pradajut“. Ir puolam visi, būdavo, tos menkės pirkt. […]
Šiaip tą vaikystės Vilniuje laiką gražiai atsimenat?
Nu taip, kaip vaikystė, mama dirbo, stengėsi, jai, matyt buvo, nepaprastai sunku. Jau paskui pasikalbėjom, tai pagalvoju, koks sunkus buvo jos gyvenimas. Sakė, aš vis tiek labai laiminga buvau, kadangi vaikai nei vienas nenuėjo šunkeliais, visi mokėsi, visi baigė, visi dirbo.[…]
O mama ilgai gyveno jūsų?
Devyniasdešimt dviejų mirė.
O visą laiką gyveno Vilniuj?
Ji visą laiką po to Vilniuj.
O mama labai ilgėjosi gimtojo kaimo?
Manau, kad ne, nes jai ta sesuo, kai pakliuvo į tą kuliamąją, tai ji sakė, aš nebegalėdavau vaikščioti, kur benueinu, aš matau arba Astutę arba Antaną, vyrą.
Tai jai su tuo ir siejosi kaimas?
Taip.