Jonas B. (1943 – 2017). Į Vilnių atvyko 1964 m. iš Liškiavos. Studijavo VU. Mokslininkas. Visą gyvenimą ilgėjosi gimtinės. Tautybė – lietuvis. (Interviu darytas L. Būgienės ir R. Racėnaitės lietuvių kalba. Transkribavo L. Būgienė).
Bronė B. (g. 1945). Į Vilnių atvyko 1964 m. iš Šiaurės Lietuvos. Vaikystėje buvo ištremta. Baigė VU. Redaktorė. Tautybė – lietuvė. (Interviu darytas L. Būgienės ir R. Racėnaitės lietuvių kalba. Transkribavo L. Būgienė).
B. B. Į Vilnių mes atkakom 1964 metais, kai įstojau į universitetą […] studijuot lietuvių kalbos ir literatūros. Apgyvendino mus bendrabutyje, kuris vadinosi Stuokynė. Buvo toks mitas, kad atseit ten gyvenęs Stuoka-Gucevičius, ir paskui padarė ten tokį bendrabutį, kuris… O dabar toje vietoje yra universiteto Kadrų skyrius. Po visų remontų, po visų jubiliejų, to bendrabučio dabar jau net ir nebėr. Bet visi, kurie gyveno Stuokynėj, filologai, tai labai buvo laimingi, nes labai arti paskaitos, ir galėjai miegot iki paskutinės minutės. O tie, kurie eidavo iš vienuolyno, tai yra [bendrabučio, įsikūrusio] Čiurlionio 1, arba iš Tauro [gatvės] bendrabučio, tai gaudavo lėkti pusvalandžiu anksčiau.
Dabar… Vilnius, kaip atrodė Vilnius. Nu, iš kaimo vidurio, žinoma, atrodė labai didelis miestas. Bet. Kai mano viena kursiokė […] sumąstė išsinuomoti kambarį Žirmūnuose, kurie dar tik buvo pradėti statyti, dar tiktai prie pat [buvusios] „Minsko“ [parduotuvės], tai mes sakėm: „Viešpatie, tu į kažkokį… kažkokį vos ne Čiukčių pusiasalį, kažkokion peklon, tu
Bet važiuodavo kažkoks autobusas?
B. B. Tik per Žaliąjį tiltą. Reikėdavo per Žaliąjį tiltą tenai atlėkti iki universiteto, aplinkui. Ta va. Žodžiu, Žirmūnai dar tik buvo pradėję statytis, Lazdynų nebuvo nė kvapo, ir miestas atrodė dar toks palyginti kompaktiškas. [Bet] kai aš su savo kurso drauge V. sugalvojau… sugalvojom mes abidvi tokį turistinį žygį – apeiti Vilnių, ratu, tai, žinoma, užsivėrėm ant baisių sunkumų. Mes pradėjom savo žygį ten nuo Užupio, nuo Bekešo kalno, ėjom ėjom aplinkui, per visas Antakalnio kalvas, per Rokantiškes, per visur, ir galų gale išlindom maždaug ties Antruoju pliažu, Valakampiuose. Ir viskas, ir stop. Upė.
Tilto nebuvo?
B. B. Tilto nėr, kelti irgi niekas nekėlė, nes tai buvo anksti… Tas veiksmas vyko anksti pavasarį. Ir taip mes apie tą Vilnių ir neapėjom, supratom, kad čia ne vienos dienos darbas. Nes vis dėlto, jeigu dar už upės, nuo Verkių pradėt, į aną pusę, tai jau būtų buvę visai blogai.
O kaip jums šovė į galvą eit aplink Vilnių?
B. B. Nu, taip sugalvojom tokį turistinį žygį. Mes labai daug ką sugalvodavom. Mes eidavom į Bernardinų dabartinį sodą, kuris tuo metu vadinosi Jaunimo sodas, mokytis. Mes eidavom sportuoti už Vilnelės upės, ten, kur dabar yra Trijų kryžių kalnas ir Bekešas, tenai eidavom sportuoti, o ką? Mes labai daug visko darydavom.
[…]
Tai va šitaip. Šitaip gyvenom. Dabar kas. Stipendiją gaudavom, 35 rubliai buvo stipendija. 2,50 rublių mokėjom už bendrabutį. Iš tos stipendijos atskaičiuodavo. Ir visiškai mums užtekdavo jos pragyventi, galit įsivaizduot? Žinoma, perkamoji galia buvo nemaža. Studentų valgykloj kainuodavo pietūs nuo 35 kapeikų iki 50. Nu jau 50 – tai jau ir sriuba, ir antras, ir… Duonos galėjai valgyt, kiek nori. Galėjai pasiimt sriubos ir su ta duona valgyti. Ir viskas. Toliau, jeigu iki stipendijos likdavo tiktai 50 kapeikų, tai tada galvodavom, ką daryt: ar eit pavalgyt, ar pirkt „Karakumo“ [saldainių], kurio šimtas gramų tiek kainuodavo, ar eit į kiną. Dažniausiai laimėdavo kinas, antroj vietoj „Karakumai“ [juokiasi].
Toliau… Tai žodžiu, šitaip, šitaip gyvenom materialiai. Kadangi tą stipendiją sumokėdavo ir už vasaros mėnesius, už atostogas, tai už tą [sumą] nusipirkdavom ką nors rimto – arba suknelę, arba paltą, arba batus. Ir va taip iš tos stipendijos ir pragyvendavau visada, nes mano mama net pensijos negavo. Žodžiu, nebuvo paramos iš niekur.
Dėl to, kad tremtinė?
B.B. Taip, taip. Ir paskui, kai grįžom [iš tremties], irgi jau net kolūkyje nebegalėjo dirbt, nes jau buvo be sveikatos, ir negaudavo net tos menkos pensijos, kuri buvo 12 rublių tais laikais. Va šitaip.
Dabar, ką aš dar norėjau pasakyt. Bet buvo vienas pasiutiškai geras dalykas. Jeigu kokia nors knyga labai rūpėdavo, ir tuo metu neturėdavai su savim pinigų, tai galėdavai palaukt net iki stipendijos ir nueiti ją nusipirkti. Paskui tik pasidarė jau tokia nesąmonė, kad kokį tiražą beišleistų, išgraibsto knygas akimirksniu, žaibiškai. Antras dalykas, kas buvo baisiai geras: galėdavai, kada sumanei, tada ir eit į teatrą. Todėl, kad visada būdavo bilietų. Na, visada būdavo. Jeigu bilietų nebūdavo, tai nusipirkdavai stovimą. Už 50 kapeikų, ir galėdavai ten stypsoti. Ir visuose teatruose – ir net operos ir baleto teatre, net jeigu būdavo, gastroliuoja kartais koks nors rimtas ar dainininkas, ar šokėjas.
[…]
O toj Stuokynėj, tai gyvenimėlis buvo! Mes kambary gyvenom oficialiai septynios. Bet dar keturi „zuikiai“. […] Tais laikais išsinuomot kambarį Vilniuje – tai buvo neįmanoma! Pirmiausia, tai visi gyveno susikimšę nesvietiškai, o antra, jeigu kas nuomodavo, ir kas nors… ir sužinodavo valdžia, tai iš karto gi skalpuodavo tą žmogų. Žodžiu, niekaip! […] Tai tie „zuikiai“, žinokite, būdavo taip: negalėdavo išsinuomoti ir neturėdavo kur gyventi, ir bendrabučio negavę. O bendrabučio negaudavo tai tie, kurie atseit jau neblogai gyveno, palyginti, tais laikais. Kai […] be jokių pajamų ten mūsų tos šeimos, tai mes tą bendrabutį gavom. Aš dar gavau, dar ir dėl to, kad… na, kaip našlaitė. […] Ir tada būdavo taip. Bendrabučio komendantas […] labai būdavo fainas, jis atbėga, ateina: „Zuikeliai, zuikeliai, šiandie dinkit! Arba pas kokius draugus, arba į stotį eikit nakvot! Šiandie bus gaudymas! Šiandie gaudys!“ O tie gaudytojai tai būdavo profsąjunga, ir dar kas nors. Komjaunimo komiteto atstovai ten tokie visokie, dekanato… Ir jeigu ten jau pagaudavo tą „zuikį“, tam kambary, tai mesdavo visą kambarį lauk. Tai visi bijojom labai. Ir tie „zuikiai“ jautėsi labai nesmagiai, nes… na, jeigu visą kambarį išmes, tai žinai jau… Kaip tai turėjo atrodyti?
[…] Tai va taip. Tai kas tas komendantas?! Jis ten buvo nulis. Bet jis, matai… Jisai tada išvarydavo tuos „zuikelius“, o pats irgi surinkdavo greitai tas raskladuškes, tas sudedamas loveles, čiužinius, viską išsinešdavo, į sandėlį. Kitą dieną ateina, vėl viską atneša. Na, kamšatis buvo baisi.
[…] Tai va taip, taip ir gyvenom. Ir dar ta Stuokynė tai buvo šimtą metų neremontuota, parketas buvo visas pasikėlęs, tai būdavo, surenki tuos pagalius, sumerki į kibirą, nuplauni, nuplauni ir vėl išdėlioji [juokiasi]. […]
Virtuvė ten tokia būdavo su katilais karšto vandens, tai nueini, užsiplikai tos arbatos… Ir ten, žinoma, buvo dujinė viryklė ir galėjai išsikept bulvių. Tai… V. brolis atveždavo maišą bulvių, tai jei turi kokį riebalą, tai kepi taip, o jeigu ne, tai įpili vandens, pabarstai druskos, nusiperki kefyro… Kartais, net labai [ilgai], po kelias dienas iki stipendijos traukdavom šitaip, ir nieko. Viskas gerai! Tai va. Aš […] sakau, iki devyniolikos metų maždaug tai aš irgi vegetarė buvau! [juokiasi] Priverstinė.
Tai va taip, taip mes gyvenom. Tame bendrabutyje. Nu bet kažkaip linksmai gyvenom, ir prisitriukšmaudavom, ir viską…
[…]
Man vis tiek įdomu: bet koks tas pirmas jausmas iš kaimo atvažiavus į Vilnių?
B. B. Man tai buvo labai keista. Mat, aš pirmą kartą taip ilgėliau atsidūriau Vilniuje per moksleivių Dainų šventę. Buvo pati pirmoji moksleivių dainų šventė 1964 m., ir mūsų šokių būrelis iš rajono laimėjo pirmą vietą ir mes važiavom į tą Dainų šventę. Mes [Vilniuje] gyvenom Liepkalnio mokykloj, ten buvo labai keista, ten… Mes nežinojom, kad Rasos ten pat, kad galima apsilankyt, mes tiktai šiaip palandžiojom šen, palandžiojom ten. Bet kažkokių labai keistų žmonių prisirinkdavo ten aplink, ten šliaužiodavo. Ir pavakariais mes jau bijodavom kur nors kišt nosį, ir mokytojai neleisdavo. Tai atrodė, kad tas Vilnius toks labai nei šioks, nei toks. Bet vis tiek, radusios laisvo laiko mes nuėjom su drauge iki universiteto, pasižiūrėjom, kur tas universitetas, kaip jis atrodo, kad reiks atvežt čia dokumentus. Nes aš per Dainų šventę, aš dar neturėjau atestato. […]
O paskui, kai atvažiavau… Na, aš nežinau, gal dėl to, kad visos buvom iš kaimo kambary, gal kad buvom… Na, taip viskas sava, taip paprasta, ir tie dėstytojai tokie faini, kad na visiškai, visiškai to miesto nebijojai, visiškai.
Kultūrinio šoko [nebuvo]?
B. B. Ne, jokio kultūrinio šoko! Atvirkščiai, aš jau seniausiai galvodavau: vat, jeigu būsiu Vilniuj, jeigu studijuosiu (aš baisiai studijuot gi norėjau, nesvietiškai!), tai jau kad jau eisiu visur, kad jau eisiu!.. Na, ir būdavo taip, vat, ir daugiausia tai ir praleisdavom laiko vakarais – tai teatre, tai kine, tai kur nors [dar] landžiodavom. Koncertų, tiesa, nebūdavo. Į klasikinius tuos labai retai kada nueidavom, į filharmoniją. O šiaip viskas atrodė taip… na, visai nebaisu. Kad tu iš kaimo vidurio, kad tu čia nieko nežinai, na, visai atrodė tas miestas toks savas… Man dabar jis šimtą kartų yra baisesnis. […] O tada buvo labai jauku kažkodėl, nežinau.
O griuvėsių dar buvo, ar jau nebuvo?
B. B. Griuvėsių jau nebuvo, ką jūs! Jau griuvėsių…
Buvo sutvarkyta?
B. B. Buvo, tiktai [dar] griuvėsių buvo senamiesty. Vat, jau ten tie kiemai tai buvo gerokai apgriuvę. Bet mes ten šliaužiodavom, ir ką mes ten darydavom, tai pasiklausydavom „Amerikos balso“. Nes ten kažkodėl žmonės labai drąsiai, tuose kiemuose [klausėsi], tai amžinai eidavo ten tas „Amerikos balsas“, ir mes sustoję pasiklausom.
Prie lango?
B. B. Ne prie lango – kieme, vidury kiemo, to apgriuvusio. Ir neaišku net, iš kurio lango ten sklinda. Iš kur ten eina taip tas „Amerikos balsas“. Bet va, pasiklausai, ir viskas. […] Na, aplandžiodavom tai visur, kur tik įmanoma, reikia ar nereikia. Ir kaip ten mes niekada niekur neįkliuvom, tai Dievas žino. Ir pavakariais, ir visaip. Ir, sakau, tas miestas tai buvo visiškai, visiškai… Nežinau, bent man tai jis visai nebaisus buvo. Aš čia iškart pritapau kaip… kaip nežinia, kas.
Todėl, matyt, kad norėjosi į jį atvažiuoti?
B. B. Į jį baisiai, baisiausiai norėjau ir norėjau tų studijų […]
O ar Vilnius buvo lietuviškas, ar jautėsi, kad kitataučių yra?
B. B. Kitataučių buvo daug. Ir kai eini ten parduotuvėj kur nors (nu, į turgų mes nenueidavom), bet šiaip gatvėje, visur – ta rusiška kalba, rusų kalba labai [girdėdavosi]. Lenkų negirdėdavom beveik, bet rusų kalbos tai, kiek tiktai nori. Tiesa, mūsų aplinkoj tai beveik, beveik kaip ir jos nebūdavo. Teatruose irgi. Eidavom į rusų dramos teatrą, ir labai stebėdavomės, kad fojė per pertraukas visur tik lietuviškai girdi [šnekant].
[…]
B. B. Mane [Vilniuje] įkišo į Tauro bendrabutį. […] Pirmam kurse aš kažkodėl gavau iš karto Taurą. Ir ten buvo toks „kompotas“ iš įvairių specialybių studentų. Nu, tai jie tenai man kėlė siaubą vis dėlto.
Kodėl?
J. B. Todėl, kad jie tuoj pat išsirinko mane to kambario seniūnu, ten keturi ar penki tokie. […] Tai ką, reiškia, reikėdavo ten maždaug kas savaitę plaut tą kambarį. Tai visada – arba aš, arba niekas, arba aš, arba niekas… Ir vienąkart užgriuvo komisija, va… […] rado tuos butelius palovėj, visa. Veždavo vienas tipas iš Anykščių tokio šlykštaus vyno vis, aiškindamas, kad Anglijos karalienė nusiperka porą butelių to Anykščių vyno. Ir gerdavo, rūkydavo, kortom lošdavo! Sakau: „Kada jūs mokotės?“ – „O ką čia mokytis, yra pusantro puslapio!“ Visąlaik. O keikimasis – nesvietiškas!.. (B.B.: O mums tai skaityt kiek [užduodavo] – oho!)
Tai per tą visą malonę aš labai greit susipažinau su rektorium – Jonu Kubilium, akademiku. Mane nugabeno ten kaip kambario seniūną, ir jau pradeda linčiuot. Ir Kubilius sako: „Tai kurio tu kurso?“ – „Pirmo.“ – „Specialybė kokia?“ – „Lituanistas.“ – „O visi kiti?“ – „Ekonomistai.“ – „Aha! Viskas aišku! Paleiskit jį, – sako. – Jūs nesuprantat, kad jie jį specialiai prispaudė, kad jis būtų atsakingas už visą tą betvarkę?!“ Ir juos visus von iš to kambario, jo sprendimu išvijo, atėjo kita kahorta – dar baisesnė! [juokas] Dar baisesnė…
O tave vėl – seniūnu?!
J. B. Ir mane vėl seniūnu. O aš iš kaimo, Dieve… Žinoma, aš buvau matęs [miestų]. Sakysim, pirmas mano žinomas miestas buvo Merkinė, antras žinomas miestas buvo Druskininkai [juokas], trečias žinomas miestas buvo Varėna, na, o paskui jau, apie kokį penkiolika, keturiolika metų aš pradėjau važinėti į Vilnių, va, su šita visa problema pas daktarus. Čia kur prie upės […] buvo tokia Raudonojo Kryžiaus ligoninė, regis, tai ten sėdėdavau ir sėdėdavau. O, tai ten lenkų kalbos tai galėjai prisiklausyt. Visos šlavėjos šnekėjo lenkiškai. Sanitarės visos. Lenkiškai. Tai… Na, man Vilnius iš pat pradžių jau jis nebuvo svetimas. Bet ir tai, pirmą dieną, atnešdamas dokumentus, aš atėjau susiradau tą universitetą, pasigrožėjau, gerai dar, kad atsiklaupęs nepasimeldžiau. Tokie didingi bokštai ir bažnyčios! Kitą dieną specialiai jau nuėjau, jau užsiregistravau. O ten minia tų studentų! Padaviau tuos popierius. Aš nesuprantu, kaip aš ten patekau į tą filologiją, juk aš mokykloj buvau prastai besimokantis, itin prastai besimokantis. […]
Vilnius man nebuvo svetimas, bet aš labai jaučiau tą atskirtumą – nuo tos Liškiavos, nuo tos gamtos, nuo tos laisvės. Čia vis dėlto buvo daug to susvetimėjimo labai. […] Kaime vieni kitus pažįsta, sveikinasi, ten visi apie visus viską žino, o čia – nieko.
***
J. B. [O tame Tauro bendrabutyje kartais] reikėdavo porą naktų miegot ant tokio riesto suolo, koridoriaus gale…
Kodėl?
J. B. Nebuvo kur nakvot, kambarys užimtas. Prisivedė tie ekonomistai draugų, pasigėrė visi. Muštynes sukėlė, tai aš išėjau ant to suolo ir permiegojau su paltu užsiklojęs. Nu, ką darysi? Riestas toks, ten iki vakaro vėlaus porelės bučiuodavosi ir stumdydavosi… O, sakysim, atmosfera… Jau apie Stuokynę aš nešneku, nes jeigu ten atsistoji ir pasiūbuoji, tai sienos va taip va plaka, kaip paršiuko šonai. Vu! Vu! [rodo] Kaip ten nesugriūdavo, aš nežinau. Nu tikrai siūbuodavo. Tai Taure šito nebuvo, ten buvo [buvusios] lenkų kareivinės. […]
Tai paskui kažkas vis dėlto irgi… miliciją užsiundė, tie atėjo, surašė aktą, ir Kubilių privertė tokiu būdu nueit pas Sniečkų ir išprašyt du namus grynai universiteto dėstytojam. Ir taip atsitiktinai gavom [šitą butą].
[…]
J. B. O Kubilius sakydavo… Sakydavo: „Tai kaip aš gausiu, – sako, – personalo, jeigu, – sako, – neduosiu [gyvenamojo ploto]?!“ […] Ir va šitaip. […] Tada „išmetė“ vieną Pilaitėj, o vieną šičia tą namą [Antakalnyje]. Ir… O kitaip mes stovėjom eilėj [butui gauti], ir per trejus metus nuvažiavom [per] keturiasdešimt aštuonias [vietas] atgal, o ne į priekį!
B. B. Duodavo tam, kam reikėjo.
J. B. Tada aš suskaičiavau, kad pagal taisykles mes sulauktume buto, kai maždaug mums turės būti jau 125 metai [juokas]. Na, tai va! Na, o paskui kiekvienais metais švęsdavom tarybinės milicijos dieną, užtai kad… užtai kad per jų malonę gavom butą! [juokiasi]
***
J. B. Nu tai va, ta netvarka, tas triukšmas, tas gėrimas naktimis… Ten gi Taure buvo vienas skandalas, kai vienas prasigėrėlis paleido butelį ir pataikė rusų generolui į papachą! Žybt tiktai!..
Per balkoną?
J. B. Per balkoną. Iš karto išsikvietė kareivių būrį, apsupo visus. Ir jau ten nesunku rast, nes ten baubimas ir bliovimas tam kambary buvo kiek atsakantis! Atėjo ir tas generolas, ir tie jo parankiniai. „Tai čia tie studentai?“ – sako. „Tie, tie.“ Na, tai… O tie iš karto, kuris ir buvo negirtas, tai apsimetė, kad vos gyvas. Labai gera buvo etika! Tai priėjo, pažiūrėjo: „Nu, rebiata vypili! Tai… Čerez čiūr… Bet blogų kėslų tai jie neturėjo! Astavit, reiškia“. O būtų jau ištrėmę – juk į papachą užvažiavo!
Rusai supranta, kad pagėrę..
B. B. Matot, tais laikais ir būdavo taip. Tai dabar yra girtumas sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti!
J. B. Taip! […] Taip, sako: „Zlovo umysla ne imel, – sako. – Po vypivke.“ Ir paleido. Šitoks gyvenimas buvo. Tai sakau, na, man – kaimo vaikui, kur kada nori atsiguli – devintą vakaro, atsikeli… O čia – staugimas, ketvirtą ar penktą valandą nakties. […] Tai va [juokiasi]. Štai toks buvo gyvenimas, bet… Žinot, yra viena tokia lengvinanti aplinkybė: jaunystėje vis tiek viskas kitaip atrodo. Vis tiek – kiti akcentai, kiti orientyrai, kitos motyvacijos. Na, ten į šokius nueit, su mergelėm… […]
Tu man papasakok, žinai apie ką… […] Kažką aš prisimenu, iš vaikystės, pasakojai, kad kažkoks tankas buvo atvažiavęs ir taikėsi…
J. B. A, tai čia prieš mane buvo. Dar 1962 m. Ten pagėrė irgi Tauro [bendrabutyje studentai] su rusų kareiviais. Ten kažkuris tarnavo tuo metu kaip tik, ir dabar… ant girtos kojos nusprendė nuvažiuot su tanku pas Tauro paneles. Ten pačios gražiausios.
A, tai rusiukai, kareiviai?
J. B. Rusiukai. Tas atvažiavo… Betgi, Dieve mano, taigi jeigu durna galva, tai kaip taip… Staiga tos panelės cypdamos pabėgo, tai tie sako: „Tai ką čia dabar pirmiausia šaudysim – pirmą aukštą ar ketvirtą?“ Ir tas tankas tratėdamas suka tą vamzdį. Ten jau visi, jau… [juokiasi] – prasidėjo masinė evakuacija, durys užsikišo – ir į kiemą, ir į gatvę. Vis dėlto kažkas – ar [bendrabučio] komendantas, ar kas – susiprato paskambinti į Šiaurės miestelį, kad čia va toks pagromas. O tie labai greitai atlėkė, tie specoperatyvininkai, supakavo tuos su visu tanku ir baigėsi viskas [juokas]. Bet tokių [nuotykių] būdavo!
***
B. B. Dar vieną tokį dalyką galiu pasakyti. Mat mes pataikėm per patį tą [Chruščiovo] atšilimą. Užtai ir man įstot buvo nesunku…
Jūs įstojot 1964 m.?
B. B. 1964 m. [Atšilimas] nuo 1956 m. 1970-aisiais jau viskas – atėjo Brežnevas, ir visi atšilimai pasibaigė. Tai va, mes pataikėm per tą tokį momentą. Dėl to ir manęs ten niekas per daug netikrino ir neklausinėjo.
Tai tu dar papasakok, kaip ten tavo ta istorija?
B. B. Aš labai paprastai [surašiau], gyvenimo aprašymas kaip būna: gimiau tada ir tada, Lietuvoj aš gimiau. Baigiau mokyklą. Irgi Lietuvoj. Ir viskas! Aš prašokau tą tarpą [apie tremtį], paprasčiausiai nesiafišuodama. Ir viskas, bet… Mes buvom tas kursas, kuris pats pirmasis pradėjo gaivinti – nes tas atšilimas! – pradėjom gaivinti senąsias tradicijas. Aišku, iniciatyva buvo docento Balkevičiaus, prodekano mūsų. Na, ir mes pirmieji šventėm mediumą. Surengėm, su vėliavom universiteto, su viskuo. Filologijos kieme, po senuoju dar berželiu. […] Ir buvo labai labai graži šventė. Dar kas buvo sugalvota: kad su deglais eisim į Gedimino kalną. […] O vienas studentas turėjo jot ant balto žirgo – eisenos priekyje! Įsivaizduoji? O Balkevičius turėjo nuo Gedimino pilies bokšto sakyt, rėžt smarkią kalbą. […] Oratorius, auksaburnis! Jis nepaprastai mokėdavo gražiai kalbėti. Ir visa tai labai gražiai pasisekė. Bet. Pirmiausia prikibo partijytė prie deglų – fašizmas! Antras dalykas – prie to balto žirgo! Nagi, Vytis! […] Kai pradėjo, vat, žodžiu, už tą žirgą… Tą studentą, kuris ten jojo, – išmest! Visus kitus nubaust! Ir taip, ir anaip. O [Balkevičius] sugalvojo labai gerai: jis ant to žirgo užsodino ne ką kitą, o Griškevičiaus sūnų! Mediką, pirmo kurso ar antro – nežinau. Nebeatsimenu, kurio kurso jis buvo, bet jis buvo medikas ir buvo Griškevičiaus sūnus. „Kas jojo tuo žirgu?!“ – kai pradėjo tenai [klausinėt] – „Griškevičius…“ [juokas] O Petras Griškevičius jau buvo pirmasis [partijos] sekretorius Lietuvoj. Jau nebe Sniečkaus laikai. Ir viskas! Mūsų mediumas pasibaigė. Aš nežinau, ar Balkevičius ten gavo kokį papeikimą, ar negavo… […] Bet tai buvo šitaip išsisukta. […]
Šiaip tai buvo labai gražu. Mes dar buvom parengę „Maldą ing Lebedį“. Toks buvo profesorius Jurgis Lebedys. Kirvis…
„Tėve mūsų, kuris esi vienas iš trijų didžiausių universiteto kirvių… Tegu būna nesuteptas studentų prakeikimais tavo vardas… Duonos kasdieninės – stipendijos – neatimk mums įskaitos dieną,
Ir atleisk mums, kvailiams, kaip ir mes atleidžiame jums, kirviams… Teateinie tavo įskaita ir egzaminas… Malonės prašom kaip prieš įskaitą, taip ir per ją, ir per būsimą egzaminą… Ir nevesk mūsų į pasikorimą, bet gelbėk mus nuo… pikto. Amen.“ [juokiasi]. Na, žodžiu, tokia, va, tokio stiliaus ta malda buvo… Tai jis įsižeidė. […]
Betgi čia malda!
B. B. Na, tai va!!! [juokas]
Na, jus ten turėjo visus… pripakuot!
B. B. Tai va, ką reiškia atšilimas. […]
***
Tu man apie tą žydą papasakok dar. Kur butą nuomojaisi, sakei, pas žydą. Kaip tu ten atsidūrei iš viso? […]
J.B. Tai aš ten pas tą žydą jau buvau į pabaigą [studijų universitete], tai tasai žydas labai kultūringas žmogus buvo, jisai dirbo „Tiesos“ spaustuvėj […]. Toks namukas su tvora [prie buvusio Jaunimo sodo, o kitoj gatvės pusėj spaustuvė]. Na, tai ten tas žydas mane išmokė suprast, kas yra pinigai. […] Tai jis buvo gana korektiškas. O ta žydė, tikra žydė buvo! Pavyzdžiui, ten buvo 12,50 rublio už tą butą [nuoma]. Ir aš ten prieš tai mėnesį daviau jai 13 ar netgi žymiai daugiau – gal net ir 14 rublių. Na, neturėjau be grąžos, sakau: „Ai, kitąkart jau man atskaičiuosit.“ Ateina tas kitas mėnuo, aš jau jai paduodu kiek mažiau. „A, Jonas, čia ne visi…“ Rusiškai. „Jonas, tu man neprimoki!“ Taigi, sakau, [praeitą mėnesį permokėjau]! „A, čia jūsų valia, – rusiškai. – Tu davei, aš paėmiau, o dabar mokėk, kiek priklauso!“ Viskas! Nes ji neprašė [duot daugiau]. Va taip.
Tai vienąkart aš jai atkeršijau, kai grįžom iš koncerto [juokias]. O buvo pasakyta: iki 11 valandos vakaro [reikia grįžti], i všystko! Ir daugiau ne. Tai įeit aš negaliu, aplinkui tvoros – trys metrai! […]
Duris užrakindavo. Ir vartai užrakinti. Tenai uždaro tipo tas [kiemelis]… Kada nors pažiūrėkit, kaip tas namelis atrodo, prie pat Jaunimo sodo ten prisiplojęs. Į Gedimino pilies pusę. Menkas tas namelis. Tai ką man dabar daryt? Aš gi nieko neprisišauksiu. Nuėjau į Jaunimo sodo pusę, o ten – [prikrauta] tų alaus dėžių kiek nori. Tai aš sustačiau tokią piramidę laiptuotą, užlipau, perlipau per tą tvorą. Tvora, va, šitokio storumo [rodo]. Ir dar ten stiklų priberta, kad juos perkūnai, rankas [susipjausčiau]… Ir – šokau žemyn iš tų trijų metrų aukščio. Ir į tą žydo daržą. Šūūūm, baisiausiai! Ir dar griuvinėdamas išmaliau daugiau tų pomidorų, negu ten galėjau nukritęs… baisingai! Nieko, paskui aš tuos batus tik va, va… apteškenau [rodo], parėjau – raktas kabo [sutartoje vietoje]. Atsirakinau, įlindau į [vidų]… nieko. Ryte – tiktai – girdžiu: žydė kaip užrėks! „Aija, chalerja, kas čia daros, o main Gott! Kas čia taip padarė?!“ Ir rusiškai, ir angliškai, ir vokiškai – ir visaip. O žydas man – mirkt! Paskui: „Jonas, – sako, – tu šį sykį padarei, bet daugiau taip nedaryk!“ Ir jis man padavė kitą raktą, kad aš galėčiau, reiškia, ramiai [pareiti]…
[…] Bet įdomiausia tai būdavo tie du žydukai. Aš supratau, kaip jie daug pasiekė, ir mes niekada [tiek nepasieksim]… […] Tai… tas žydukas, Miša buvo toksai, ai, pasiutęs, padauža! Didžiausias pomėgis jam būdavo futbolo kamuoliu trankyt į mano kambarėlio duris. Blum, blum, blum – ir nieko [jam tėvai] nesako. Ir ką jis daro – viskas gerai. […] Gali lubom vaikščiot kaip musė – nieks nieko nesakys. Bet jeigu jis parnešė – iš matematikos, iš muzikos… na, iš tiksliųjų mokslų – fizikos, ir ypač iš anglų kalbos – keturis, Mišai mauna kelnes ir duoda sagtim per tai, kas po kelnėmis. Bliovimas būna katastrofiškas! Aš, kaip būsimasis pedagogas, sakau: „Tai kaipgi jūs dabar čia tą vaiką mušat, tai jūs jam leidžiat viską, tai [baudžiat]…“ Senis žydas sako: „Jonas, tu suprask vieną dalyką: jeigu jisai nebus bent keturiom galvom aukštesnis už rusą studentą Maskvoj arba Leningrade, jis neįstos!“ Už tai iš čia rusams kilo fantastiška neapykanta: reiškia, tie žydukai kaip eina, tai jie unikaliai paruošti! […] Jie tiesiog per kartų kartas keturgubai, aštuongubai stengiasi, kiek įkabindami, kad… Kitaip, sako, jis nepraeis! Nes ten, sako, antisemitizmas tokio buitinio lygio – oficialiai tai jie nedrįsta […]. Bet neoficialiai – spaudimas būdavo fantastiškas. Fantastiškas! Jie yra be galo landūs, be galo komunikabilūs, jie sudaro sąjungą… Ne veltui sako, kad, jeigu nori, reiškia, pragare pailsėt, tai velniai vienam skyriuj yra įsirengę atskirą palatą, ten katilai verda patys, lietuviai patys prižiūri, o velniai kortom lošia. O ten, kur žydai, tai velnių sustiprinta sargyba, nes jei vienas išlindo, tai visus kitus ištrauks [juokas]. Tai čia, vat, yra nacionaliniai skirtumai. Ir jie šitą labai gerai supranta […]
O kitas irgi buvo berniukas?
J. B. Kitas buvo vyresnis, tas jau buvo rimtesnis… Šitas buvo gal šeštoj ar septintoj klasėj, o tas jau apie pabaigą. Bet jie mokėjo puikiausiai abudu ir lietuvių kalbą, ir anglų, ir rusų, ir… Ir paskui, kai čia, kaip aš sužinojau, Brežnevas susitarė su Volstrito milijardieriais žydais, kad už tam tikrą sumą pinigų išleis tam tikrą dalį žydų iš Sovietų sąjungos, tai mano žydas pateko į tuos [sąrašus], ir išvažiavo – ar jis į Izraelį, ar jis į Ameriką, bet… Apsikabinom, atsisveikinom kaip geriausi draugai!
[…]
O jūs vilniečiais pasijutot kada nors? Ar iki šiol nesijaučiat? Kaip apibūdintumėt?
B. B. Aš tai ne.
J. B. Aš irgi ne. Buvau ištremtas, kaip sako, požyznenno, iki gyvos galvos.
Į Vilnių? O kur namai? Vilniuj – ar vis tiek ten, kur tėvai gyveno?
J. B. Taip, Liškiavoj.
Namai Liškiavoj?
B. B. O man ne. Aš iš visur noriu į Vilnių grįžti. Ir kuo greičiau.
Kodėl?
B. B. Man namai čia. Kokius, tokius, bet susikūrėm. Prastus, skurdžius…
O kada atsirado tas jausmas, kad Vilnius yra namai?
B. B. Žinai, kada atsirado, labiausiai tai atsirado tada, kai tave parsivežėm iš Liškiavos. Ir kai jau pradėjom gyventi, va, čia, kaip visa šeima. O kol bendrabučiai buvo (bendrabučius, beje, vadindavom komunizmo mokykla), tai tada nesijautei nei vilnietis, nei nesijautei, kad čia tavo namai, kad čia tavo kas nors… visiškai, visiškai. Man tai buvo dar sunkiau: todėl, kad aš savo namus praradau, galima sakyti. Mano namuose gyveno sesuo su savo šeima, aš ten galėdavau tiktai nuvažiuot, bet ne parvažiuot. Mama mirė, kai mes buvom tiktai, vat, susituokę. Ir man jau tėvų ten nebėr, ten yra sesuo su vyru, savo vaikais, ir aš galiu tik į svečius nuvažiuot. Ir man jau net ir vasarą nebelabai būtų buvę kur, jeigu ne Liškiava. Tai, va, paskui taip ir būdavo, kad ir vasaras ten, Liškiavoj, ir paskui tave ten laikėm, kol radom, kur gyventi. Ir va šitaip tų namų taip ir nebuvo iki maždaug 1973 m., kol įsikraustėm čia. Ir tai dar ne iš karto – pamažu, pamažu, pamažu pradėjai jausti, kad čia yra tavo vieta. O, va, Jonas tai dar ilgiau, kadangi jo tėveliai dar buvo ilgai gyvi, jisai važiuodavo [į Liškiavą] ir ten iš karto pasijusdavo vaikas… […] Keistas dalykas, man irgi Liškiava buvo kaip namai, ypač kai senelis dar buvo gyvas… Labai aš ten gerai jausdavaus.
Atsimenu, tėtis juokavo turbūt, kad sakei, kai šitą butą įsigijot, atrodė, kad čia labai daug vietos?
B. B. Taip, mes gi iš tokio kaip virtuvė didumo, tokio kambario mes čia atsikraustėm. Atrodė baisiai daug vietos, mes baldų jokių neturėjom, tiktai spintelę virtuvinę. Ir viskas. Ir ta mažytė ten tokia sekcija buvo – net ne šita, ją paskui pasiėmė… tokia dviejų dalių, maželėlė, ją paskui pasiėmė V. D., kai mes didesnę įsigijom [juokiasi]. Visiškai jokio baldelio nėr, sudedama lovelė ir tokia sofa sena, ir viskas. Ir atrodė tiek daug vietos, kad aš net į ašaras puoliau, kad man čia nejauku, man čia baisu, man čia negerai! Ir, va, taip ir buvo. Paskui po truputį, po truputį, po truputį… Pradėjom kurtis, aišku, nieko čia neprasikūrėm, tiktai knygų prisikrovėm baisybę, ir neaišku, kur dabar jas dėt. Čia pilna, šitos visos lentynos tai pilnos knygų – ne ko kito. Čia turto jokio nėr […] Tai ir viskas, taip ir gyvenam. (…)